Tėvas

- Atleisk, mama...
- Užtilk tuo pat!.. – sudavusi ranka sušunka, veidą nudilgina smūgiai. Pastumiu duris nugara, tada tvirtai suspaudžiu tarp kojų juodą smuiko futliarą. Kietos stygos susiraito ir nutyla, kai iškritęs instrumentas subarška ant grindų, ir kažkas tuo metu, tarsi baigiasi. - Mama, - staiga paliečiu už pečių: – Nemyli jis tavęs. Atleisk, mama, - nustumiu.
Kaštoninis jos plaukų verpetas staiga pražyla, sunkiai nuo manęs traukiasi; šilti bigudukai pabyra, o mano sumuštas veidas pernelyg nurausta.
- Ar tu žinai, ką tu padarei? - išsigandusi sako. - Ką tu padarei?..

****

Dar vakar stebėjau minkštas mamos lūpas saulėje, aptirpusias bespalviu lūpų blizgesiu. Lėtai vaikštinėjome po turgų. Šeštadienio rytą, čia didelis žmonių sujudimas. Kažkodėl išrinkusi įskilusį arbūzą, ji paskubomis man šyptelėjusi, nuėjo jo derėtis. Pardavėjas linktelėjo, ir mama, ištiesus pinigus rankoje, susižėrė juos atgal į savo rankinę.
Turgus priklausė senstelėjusiam gruzinui, pravarde Kazanova. Kairė jo koja buvo sustingusi, tarsi kaulinė. Bet palikimas padarė laimingu – iš tėvo paveldėjo visą turtą, ir vienintelį miestelyje viešnamį.
Tas vyras nebuvo toks išvaizdus, kad prasilenkusios gatvėje moterys į jį atsisuktų, bet visiškai, būtent taip, jos kažkodėl ir pasielgdavo; nesuprantamas fenomenas, magnetinė trauka neleido prieš jį atsispirti. Galėjo šlubuoti ir tuo pačiu, atrodyti velniškai elegantiškai - nublizgintais batais ir dailiai susišukavęs. Niekados pabodusio savo įvaizdžio, jis nekeitė. Todėl niekas nebūtų ilgai spėliojęs, kodėl dirbančios moterys, buvo jį mylinčios moterys... Jos mielai mokėdavo po trečdalį nuo savo uždarbio, ir drebėdamos pasiduodavo jo karštoms glamonėms.
Atėjus savaitgaliui, kai kokioje nors, nuošalesnėje vietos aludėje susirinkę vyrai užgerdavo, Kazanovos moterys talentingai tuo pasinaudodavo, maloniai užkalbindamos. Rytą, apskudusios klientą grubumu ir siaubingu išnaudojimu per naktį, išsireikalaudavo trigubą atlygį. Jei nusitašę vyrai užversdavo kojas pataluose, vos tik prigulę, vėliau mažiausiai norėdavo apsijuokti viešumoje. Kazanova vertino moterišką sugebėjimą išsireikalauti sau pagarbos, ir kas visiškai pelnytai joms priklausė – vyrų pinigus.

****

- Tu visa į jį, – atgyja ji. - Savo tėvą! - sušunka.
- Kokį tėvą?
- Biologinį savo tėvą! Negi nežinojai? - pasisuka šonu, pasilenkia lyg skindama pienės pūką pievoje, bet ten nieko nėra. Girdžiu silpną jos balsą: - Tavo tikras tėvas mane paliko. Norėjau aborto, ne gimdyti. Siūlėsi mane vesti, o vedė mano draugę. Ji laukėsi nuo jo, kaip ir aš. Ji ištekėjo už jo... - tai pirmas kartas, kai išgirdau ją kalbant po septyniolikos metų. - Mano naktiniai marškiniai tokie ploni. Buvo šalta. Stovėjau priešais langą, kur dirbo darbininkai. Jie krovė šiukšlių maišus į mašiną. Slapta stebėjau vairuotoją. O jis mane. Tai truko visą amžinybę. Pakilęs nuo sėdynės, jis toliau mane nužiūrinėjo. Tik moteris galėtų tai suprasti. Tokia meilė, - piktai nusijuokia, - jei būčiau žinojusi... Uždraudžiau tave lankyti, supranti? Juk buvau jau ištekėjusi. Vyrai nenori vaikų, bet visos gali jiems gimdyti. Tu panaši į jį, - atsisuka. – Tu nežinai, kas jis? - dar kartą mane atstumia, tuščiai žvelgdama į savo pilvą. - Jis patinas, tik skuba apvaisinti tokias kaip tu, supranti? - šaukia.
- Aš suprantu, mama, aš suprantu.
- Nieko tu nesupranti, dukra, - drebėdama iš nevilties sukūkčioja. – Iškrypėlis, - išspjauna.
Užsidengiu akis delnu ir atbula nuslystu link vonios kambario durų:
- Apie ką tu, mama?.. - šypteliu, - aaaaaa, - suvaitoju.
Matau ją išlinkusiu liemeniu, klūpinčią šalia medinės mūsų batinės. Ant jos vėliau atsisėda, tarsi gimdydama. Malšindama skausmą, staugia iš pykčio, raudodama į kabančius ant pečių naktinius. Nenoromis nusisuku...