„Tegul mokinio sąžinė ir dorybės atsispindi jo kalboje ir tegul jis neturi jokio kito vadovo, išskyrus protą. “ Šie žodžiai pasakyti eilinio mokytojų „kankinimo“ seminare, įstrigo atmintin. Žodžiai kaip žodžiai. Gražūs. Prasmingi. Ištarti išsilavinusio, protingo žmogaus. Bet keliantys abejonių.... Kaip jums patiktų toks vaizdelis: mokytojas „verčiasi per galvą“, norėdamas suorganizuoti ne tik įdomią, bet ir pigesnę ekskursiją po Lietuvos piliakalnius, Panemunės pilis ir t. t. Juk tai lietuvių istorijos, geografijos, literatūros šaltiniai, daug ką istoriškai bylojantys, romantiškai pateikiantys. Mokytojo siekiai gražūs: kad moksleiviams šis tas liktų galvelėse ir kai prispaus juos sunkios gyvenimo letenėlės, tos kelionės prisiminimai šildytų, teiktų jėgų. Keli iš grupės, kopiančios į piliakalnius, apžiūrinėjusius senąsias Lietuvos pilis, staiga pagalvojo apie praeitį, apie čia pat vykusias kovas? Manau, nė vienas. Ar jie klausėsi gido pasakojimų, ar įdėmiai apžiūrėjo istorinį palikimą. Ne. Kodėl? Šešiolikmečiai, septyniolikmečiai pasirodė lyg pasipūtę ir viskam abejingi egoistai. Mokiniai krėtė išdaigas (bet tai dar nieko, jie juk jauni, reikia išsidūkti), kai staiga pasigirdęs klausimas „išmušė iš vėžių ne tik mokytoją, bet ir gidą, “ pasakojantį apie pilių didingumą, architektūros unikalumą, kryžiuočių kovas. Tas klausimas skambėjo maždaug taip: „O kada į „Maximą“ važiuosime? “ Prie šio balselio prisijungė antras, trečias, ketvirtas ir t. t. „Mums čia jau nuobodu“. „Neįdomu. “ „Man nereikės lietuvių kalbos. Aš su tėvais išvykstu į užsienį. “ Taigi čia aprašyta vos viena situacija. Kyla klausimas, koks šių dienų moksleivių protas atsispindi jų kalboje. Ir ar tokiu protu galima pasikliauti ir leisti mokiniams juo vadovautis. Ar iš tiesų mes tik tokių ugdytinių esame verti.
Nebūtina šių dienų žmonėms mėtytis kairėn ir dešinėn skambiais posakiais, palinkėjimais, neatitinkančiais gyvenimiškos situacijos. Tokie ir panašūs pasiūlymai mokykloje, pvz.: vadovautis šūkiu „Tiesa. Gėris. Grožis. “ Arba „Aš myliu visus vaikus, “ kelia mažų mažiausiai šypseną, nes mokytojas yra ne bejausmė būtybė ir ne robotas, kurį galima užprogramuoti, parenkant norimą programą.
Žinoma, išmintingi žodžiai išliks per amžius. Jie kupini išminties ir geriausių norų. Bet mūsų dienų žmonėms reikia prisiminti, kad išminčiai gyveno Renesanso, o ne modernizmo laikais. Jis negalėjo numatyti to žiaurumo, kuriuo pasižymi ne vienas ir ne du šių laikų mokiniai mokykloje, negalėjo žinoti, kad sąžinė XXI amžiuje taps deficitu, o ką jau bekalbėti apie mokinių dorą, kurios nė su žiburiu nerasi.
Palinkėjimas palinkėjimui nelygus. Kaip matome, kiekvienas iš mūsų sugebėtų ir sugeba parinkti gražių citatų. Tik ne visi pamąstome, ar laiku ir vietoje jos yra ištariamos.