Mosėdis, Skuodo gatvė

Tiesi, per amžius niekur nepakrypo,
Lyg juosta akmenuota su duobelių laiptais,
Į rudenį vis sirgdavo nuo gripo
Ir kosulio bilsmu į trobas krenkštė klaikiai.

Į vasarą lyg skalbinys išplautas,
Šiek tiek aplygintas, kaip kelnių ilgos kiškos,
Nubaldavo tarsi nešiotas autas
Skardžiu arklių kanopų kauškėsiu aptiškęs.

Spalvas ir miestų, ir kelių juk keitė
Kareivių batai, tankai ir patrankų šūviai.
Atrodė, Skuodo gatvėj susiraičius,
Europa vartosi nuo kvaitulio išgriuvus.

Kolonos tankų slinko tai į rytus,
Atgal – net geležinių kojų nesušilę.
Ir ant galvų žmonėm dešimtmečiams užkrito
Sumankurtėję, raudoni rytų debilai.

Ir Skuodo gatvė tarpais kaip užmigus –
Išnyko tie namai, kur ramią mintį skleidė.
Pavargus ji atrodė ir paliegus,
Tartum iš katorgos ją būtų kas paleidęs.

Raudonų kareivinių milo skiautę
Ant durų, ant galvų ir išviečių pakorė.
Lyg gatvė būtų ėmusi kariauti
Su savo praeitim, su dirvom, miesto oru.

Neklausę trypė ją šie fariziejai
Ir gramdė laiko veidą aštrūs plūgo peiliai,
O žmonės, iš tuščių laukų parėję,
Vaidino sotų ir laimingą brolį – kvailį.

Tik trobose už sienų ir langinių
Gyvenimo sparnai tarsi per miglą plaukė,
Ir vyrai, nuo vergystės apsigynę,
Girti sugrįždavo koliot žmonos ir vaiko.

Ant karčių suposi vaikų lopšeliai,
Visi suniekinti, lyg baudžiavoj pavargę,
Tik per šventes nuo barnių apsivalę
Ištiesdavo rankas į angelą, į sargą.

O gatvės bruzdesiai – lyg niekur nieko –
Po truputėlį pampo į laukus, į tolį,
Nes išvarytiems iš kaimų patiko
Gyvent į Skuodo gatvės juostą atsikolus.

O ten paupy, pakalnėn nusileidus,
Pavasariai vis nešdavo lytis iš upės,
Jiems nerūpėjo sugaištys ir klaidos,
Žilvyčių geltoniu saulėtos dienos supos.

O Miesto Kalniškių šlaitingam skruoste
Giliai šaknis įleidę buvo aštrūs viržiai,
Tik akmenys ir pelkės žemę klostė,
Ir medis augantis į plotį – ne į viršų.

Tarp akmenų, susmegusių į molį,
Vanduo apsiurbęs laikė visą slėnio gylį.
Šaknis teaugo per metus po colį,
O lapai nuo visokių antkryčių apsvilę.

To nederlaus pasaulio virtą trynį –
Baltai geltoną, slidų ir suspaustą šlyną
Tik saulė, tartum gruodą vasarinį,
Džiovindavo gilių rievių aštriu brūzgynu.

Jeigu žolės stiebelis prasikalęs
Pakeldavo į dieną šviesią žiedo taurę –
Tarsi stebuklas ant molingo stalo,
Virpėjo vėjely nelaiminga grožio aura.

Bet iš šalies atrodydavo jaukiai
Tokioj žemelėj gyvastis žiedais užgimus.
Švelniausias gėris, molin įsibraukęs,
Kaip pasaka graži iš knygos brolių Grimų.

Siūravo plotai vasaros pagairėj
Ir badė pėdas akmeniu aštriu iš kupsto;
Ar suktum dešinėn, ar vėl į kairę –
Vis tiek, žmogau eiklus, ne kartą čia suklupsi.

Viliodavo uogynų karoliukai –
Girtuoklės, bruknės sirpo ant menkų stiebelių,
Nors viržių mėlynumas apiblukęs
Draskydavo plikas blauzdas iki pat kelių.

Molynuose, laukų orams atšilus,
Pasaulis visas tvinkčiojo lyg pulsas venoj,
Rypavimais ir čiulbesiais pakilęs,
Čia poromis triukšmingomis linksmai gyveno.

Ir šie šilai juk puošė Skuodo gatvę
Kaip ežeras derlingą žalią savo krantą –
Nuo pat vaikystės lig gilios senatvės,
Tarsi malda ar prietaras skaidrus ir šventas.