Iš vakar

Gausiai šiąnakt pasnigo virš mudviejų vasaros.
Snaigės supos ir šoko džiugiai
Ant amžiams užšalusio kapo.

Traukėsi upės ir skyrės krantai.
Neliko likimo.
Tiesiog ir nebuvo.
O gal...

O sraigės vis juda velniai žino kur.
Ir tempia,
Kad grįžti nebūtų prasmės,
Gyvenimą savo kūprotą.

Tik laukia lietaus. Kad, į taką išliaužę,
Kelionę griūvėsiuos pabaigtų.
Po mano ar tavo padu -
Ar tai jom svarbu?..