medžiai rudenį

Koks graudus, sielvartingas
Tas medžių laukimas,
Kai numetę lapus ir ištiesę į viršų šakas
Jie nurimę kas kartą vis laukia likimo-
nepalūžti per metų audras.

O atrodo, tik vakar jie šitaip liepsnojo,
Tartum kibirkštis svaidė
Neseniai dar žaliavusius savo lapus,
O dabar jau pliki sielvartingai išleido,
Rudeninėn kelionėn pakilusius paukščių pulkus

Jie ir patys norėtų išskristi,
Atsiplėšti nuo žemės kietos
Bet baugu – ji juk motina, o sugrįžti,
Žino medžiai, būtų sunku...