Aš tavo ašarų šifoną tylų it gyvastį
Sugniaužus kumštyje tvirtai laikau,
O būdavo laikai, kai Dievo kūną imdavau
Ir dar meldžiau, ir dar meldžiau...
Ir taip kasdieną, vasarą ir žiemą,
Rudens vargonų raudoje tik vakarais,
Pavasarių ryškių altorių dieną,
Skleidimosi žiedų rytais...
Dabar kitaip.
Tu mano kalnus pasakų pažinęs
Sugniaužęs kumščiuose tvirtai laikai,
O būdavo laikai, kai Dievo rykščių gaudavai
Nors neprašei, nors neprašei...
Ir taip kasdieną,
Rudens vargonų...
Pavasarių ryškių...
Skleidimosi žiedų ...
:)Prigražinta..ir prikičinta..a...e..nu potencijos yra tabulėkit skan, bet čia bandymas gražiai rašyti, bet dar iki galaus nesutyguotas..lyg tai viduj visko pilna ir norisi išsilieti, bet gal mintis per silpna ar žodžių jai išreikšti pritrūksta ir gaunasi toks pudravimas..vien žo per daug gražių žodžių pridėta. Kartais kai būna tobulai gražių žodžių pridėta ir dar jie gražiai sustyguoti, tai gaunasi tokia ne visai tikra, bet visumoje graži poezija:DD, Bet čia biškia nedatempta iki to ir nepaslėptas tas tempimas, niu va. Bet matosi, kad žmogiuko širdis yra prisipildžiusi visko, o tai gerai, taigi gal reikėtų pradžiai trumpinti, labiau koncentruoti, tada ir tie šifonai geriau žiūrėtųsi kai jų mažiau būtų...:
Aš tavo ašarų šifoną tylų
Sudėjus delnus išlaikyt bandau,
Klūpėjimais dienų altoriuos,
Kad viskas būtų kaip ankščiau...
a..e...nu nušipaiščiau čia mušiam.., dovavanokit:DDDDDDDDDDDDD