Motyvacija
Nelaboji Semema laikė mane savo gydykloje jau pernelyg ilgai. Valgiau jos atnešamą maistą, kuris, anot gydytojos, turėjo pastatyti mane ant kojų. Tiesą sakant, tas ėdalas mane greičiau nuvarydavo į tupyklą. Pervirusios morkos, suvytę burokėliai ir dar kažkokia nematyta daržovė, nuo kurios degė visa burna, manęs toli gražu nesužavėjo. Po trečios kankinimų paros nusprendžiau užsispirti lyg mulas ir išsireikalauti savo menės, kurioje ketinau atsigauti savo metodais.
Semema, žinoma, irgi užsispyrė. Ji greičiausiai turėjo ne vieną ligonį, kuris spardėsi lygiai kaip ir aš, todėl mūsų ginčas galėjo baigtis lygiosiomis, jeigu ne Parvelis, kuris turbūt kažkada irgi buvo gydytas, nes netikėtai palaikė mano pusę.
Ištrūkau iš daržovių pragaro ketvirtosios kankinimų paros ryte.
Tą pačią dieną apsireiškė ir Reiganas, kuris įnirtingai stengėsi perkąsti rūdos gabalėlio paslaptį, tačiau nesėkmingai. Tiesa, burtus šiaip ne taip sugebėjo panaikinti ir dabar ateities niekas nebedrumstė. O akmenėlį jis nusprendė išsiųsti į kažkur dykumoje įsikūrusią rūdakasių stovyklą, kad šie pažiūrėtų ir nustatytų, iš kur šis paimtas. Smarkiai įtariau, kad paslėptas Libo ginklas ir šis akmuo bus susiję. Vis dar nežinojau, koks bus sekantis demono žingsnis, o Parvelis dar nesugebėjo išpešti klastingo priešo plano iš Temilės galvos. Ši niekaip nenorėjo pasiduoti apžavų meistrams.
Deja, vaikščioti man vis dar buvo nelengva. Svaigo galva, drebėjo kojos, lyg Libas būtų ten ko nors atsikandęs. Ir ištikimosios Emerzidės niekur nesimatė, lyg mergina mane būtų pamiršusi. Truputį nuliūdęs susiradau Čiūrą, kuris pastarąsias dienas praleido viename iš bokštų su teptuku rankoje, piešdamas miesto planą ant milžiniško papiruso lapo. Kol kas įveikęs buvo tik nedidelį kampą, o jam talkinantis rūmų dailininkas girtas sėdėjo krėsle ir graibstėsi už galvos.
- Šitaip niekas nepiešia! - dejavo jis, - Parvelis mane pribaigs su savo naujais talentais! Metas pasiieškoti naujų rūmų!..
Čiūra, žinoma, nekreipė į jį jokio dėmesio. Išvilioti žudiką iš bokšto ir priversti jį suorganizuoti padorią vakarienę nepasirodė labai sunku. Kitą dieną jis netgi sugebėjo surasti man naują tarnaitę, su kuria pabendravęs smarkiai išsiilgau senosios.
Šita buvo kilusi iš šiaurinių žemių, iš užjūrio, kur vis dar garbino dievą Odiną. Aukšta, stambi, stipri lyg jautis, gerokai įraudusio veido, šviesiaplaukė ir labai skardaus balso. Ji nesunkiai galėjo pakelti mane nuo lovos su visais kailiais ir nunešti į bet kurią miesto dalį. O vos tik sugalvojau jos paprašyti menkos paslaugos, kaipmat buvau priverstas išklausyti didelės ir ilgos nuomonės, su kuria galų gale teko sutikti. Paslauga ilgo plepėjimo metu liko pamiršta.
Todėl, kai septintos sirgimo dienos ryte apsireiškė Emerzidė, apsidžiaugiau neišpasakytai.
Tą rytą aš stengiausi vaikščioti, keliaudamas nuo lovos iki židinio, nuo židinio iki kitos lovos ir tada tuo pačiu taku atgal, iš dešiniosios nepaleisdamas savo vaistų - „Kirvio koto“ buteliuko, kurį Parvelio agentai kažkaip pražiopsojo. Kita ranka laikiausi už daiktų, pasitaikančių kelyje. Svaigstant galvai visgi sunku nustatyti, kada atsidursi ant grindų be nuovokos.
Durims atsidarius pirmiausiai pamaniau, kad grįžta Didžioji Moteris, kaip aš mintyse vadinau šiaurietę tarnaitę. Jau ketinau trūktelėti iš butelio, tačiau ten buvo ne ji.
Emerzidė drebančiomis rankomis užšovė skląstį ir atsirėmė į duris. Ji sunkiai alsavo, o jos veidas buvo net patinęs nuo ašarų. Drabužiai kai kur įplyšę, plaukai sutaršyti ir šiaip ji atrodė lyg pakliuvusi po vandens malūno ratu.
- O! - pasakiau aš. Tai buvo vienintelis žodis, kurį sugebėjau sugalvoti iš didelio džiaugsmo, nors jis truko nelabai ilgai. Mergina visai neseniai verkė, o tai reiškė, kad vyksta kažkas negero.
Nieko daugiau nesugalvojęs prislinkau prie durų ir atsirėmiau šalia jos. Mažiau svaigo galva.
- Kalė... - išspaudė Emė pro sukąstus dantis ir ištraukė man iš rankų butelį. Gėrė dideliais gurkšniais, iki pat dugno. Atsidususi grąžino visiškai tuščią, - man reikia pasislėpti!
- O! - pakartojau, - man regis, tu ir taip slapsteisi pastarąsias kelias dienas.
- Aš? Ne, nieko panašaus. Tai KALĖ pasistengė, kad praleisčiau keturias dienas jos draugijoje. Nebūtų ji kilminga, taip ir pasakyčiau jai į veidą - KALĖ!..
Emė patempė lūpą ir vėl apsiašarojo. Staiga puolė prie lovos, griuvo į ją ir pravirko balsu, veidu įsikniaubusi į patalus.
- Ar tai ne ta pati kalė, apie kurią tu man aną sykį pasakojai, norėdama kuo greičiau išeiti į miestą? - pabandžiau prieiti prie jos. Emerzidės pečiai kilstelėjo, ji nežymiai linktelėjo galvą.
Nieko linksmo. Regis, Licera visiškai nutrūko nuo Parvelio virvutės.
- Tave badė?
Vėl linktelėjimas.
- Parodyk, - paliepiau, galop įsitverdamas baldakimo stulpelio.
Tarnaitės pečiai krūpčiojo nuo raudos. Maniau, ji manęs neišgirdo, tačiau netrukus atsisėdo tvardydama ašaras ir ėmė atraišioti suknios rankogalį. Prasisegusi kelias sagutes ištraukė dešinę ranką. Tik dabar pastebėjau, kad jos ranka nevalingai virpa, aukščiau alkūnės pasipuošusi šimtais mažų juodų taškelių, kurie buvo ne kas kita, kaip sukrešėjusio kraujo lašai. Subadytas buvo ir jos petys, ir dalis krūtinės.
- Dar kur nors badė?
- Visą... - sušnabždėjo ji, nervingai suspausdama kelius, - tik veido nelietė.
- Kalė, - dabar jau išsprūdo man.
Ji linktelėjo ir vėl užsisagstė.
- Ar... galiu likti?
- Regis, ji tai padarė dėl manęs, - sumurmėjau, - žinoma, tu gali likti. Privalau netgi pareikalauti, kad liktum. Aš tau skolingas gydymą.
- Semema manęs negydys, - papurtė galvą Emerzidė, - tarnų negydo. Ji iš kilmingos šeimos, kreivai žiūri į tokias kaip aš...
- Ne Semema, - pasakiau, - aš pats sutvarkysiu tavo žaizdas. Paprastai apsirūpinu tepalais kelionei. Regis, dabar kaip tik metas panaudoti vieną iš jų. O vėliau surasime vaistus ir nekūniškoms žaizdoms.
Kadangi Emė jautėsi visai bejėgė, o aš kažkiek kaltas, kad jai šitaip nepasisekė, skubiai susiradau savo keliondaikčius ir ištraukiau tepalus, dar nė karto nenaudotus, net neuostytus. Priversti merginą išsirengti buvo visai lengva, tad paguldžiau ją į atliekamą lovą ir ištepiau nuo galvos iki kojų. Ten, kur „Kalė“ smaigstė į jautresnes vietas, oda buvo net pamėlusi. Emė išties gebėjo užgniaužti kūnišką skausmą.
Ištepęs visas jos žaizdas, užklojau antklode ir liepiau ramiai gulėti. Gal net pamiegoti, ko tarnaitei aiškiai trūko pastarąsias dienas.
Tuo tarpu susiradau kitą vyno butelį ir užsimaniau pirmą kartą nusirišti Sememos uždėtus tvarsčius, slėpusius mano kaklą. Nusivaliau veidrodį, į kurį nė nepažvelgiau nuo pat atvykimo dienos, pasiėmiau peilį ir be gailesčio sudorojau moteriškus mazgus, kurių vyriška logika iki šiol nepajėgė įveikti. Gilesni tvarsčio sluoksniai net traškėjo nuo sudžiūvusio kraujo liekanų. Traukdamas nuo kaklo paskutines vijas sukandau dantis - ten viskas buvo prilipę prie sprando.
Ką gi, gražesnis nepasidariau. Dešinę kaklo pusę vagojo keturi riebūs randai, jau pasidengę rausva, ataugančia oda. Panardinau pirštus į tepalo likučius ir atsargiai patepiau savo grožybes. Ėmė graužti, tad sukandau dantis dar labiau.
Staiga sukrebždėjo durų pusėje. Pažvelgęs į užšautas duris išvydau atsilenkiančią rankeną, o netrukus jas sudrebino nekantrūs spyriai koja.
- Atidaryk! - suriko nepažįstamas vyriškas balsas į mano kuklų „kas ten? “.
Padėjau vyną į šalį, pavarčiau delne peilį ir atsargiai nupėdinau pažiūrėti, kam čia manęs prireikė. Pakeliui pastebėjau, kad tarnaitė kiek pakilusi stebi duris baugiu žvilgsniu.
- Brodas! - tyliai sušnabždėjo.
- Pažįsti jį?
- Irmiro sūnus, vienas iš nepripažintų princų!
Dabar jau nustebau. Šitie benkartai su manimi neturėjo nieko bendro. O gal Parvelis nusprendė pavaikyti vieną su kokiais nors įsakymais?
Pravėręs duris įsistebeilijau į juodaplaukį garbanių, visa galva stambesnį už mane, vanago nosimi, juodomis akimis ir gerokai atlėpusiomis ausimis. Žodžiu - tikras Alibaho vaikas. Kreivai pravieptos lūpos leido suprasti, kad šis šmikis pasiryžęs ištraukti savo ginklą menkiausio įžeidimo proga. Ir apsirengęs buvo gana įspūdingai puoštais rūbais, kaustytais rinktiniais metalo dirbiniais.
Matyt, pajutęs savo nežabotą viršumą, jis nieko nelaukdamas žingtelėjo į priekį, atstatydamas petį. Ketino grubiai įvirsti su visomis durimis, tačiau aš buvau apdairiai užrėmęs koja durų apačią. Jis dusliai dunkstelėjo į medį ir nepatenkintas sužiuro į mane.
- Ko? - paklausiau.
Pusiau princas greičiausiai man jau būtų rėžęs ką nors karališko, tačiau už jo sujudėjo balsvas siluetas, prie drimbos alkūnės prisilietė mažas, moteriškas delnas, lyg sugerdamas pastarojo smarkumą.
- Na kam taip atšiauriai? - sumurkė Licera, parodydama savo veidelį, - mes tik į svečius atėjome, aplankyti sužeisto medžioklio. Juk neatsisakysi trupučio paguodos, kelių malonių žodžių?
- Malonių? - pasitikslinau.
- Be to, - tesė Licera, prisiartindama ir prisiliesdama prie durų, - labai nepagarbu laikyti karališkus asmenis tarpduryje, medžiotojau. Žinau, kad esi iš apleisto mažo kaimelio, tik todėl atleidžiu tau netaktą.
Paleidau duris. Būčiau gal dar pasiginčijęs, jeigu tik nebūtų pašalinio liudininko su amžinai įtariu žvilgsniu ir žema kakta. Taigi, Brodas čia buvo atvestas ne šiaip sau. Jis dabar saugojo įseserę lyg koks asmens sargybinis, atsakingas tiek už kūną, tiek už garbę.
Licera kiek stabtelėjo, pastebėjusi mano kaklo puošmenas. Libo dovana jos aiškiai nesužavėjo, kaip ir kruvinais tvarsčiais užverstas staliukas prie veidrodžio.
- Labai gaila, - pasakė ji, - iš tiesų, gili užuojauta nuo Alibaho princesių - manęs ir Uvrenos. Galbūt ir Temilės, kai tik ji pasveiks.
- Nagi, meskite tuos mandagumus. Jums netinka prie veido, - suniurzgiau, - ko iš tiesų atėjote?
- Ė, tu!.. - staiga išsižiojo Brodas, bet Licera nekantriai plekštelėjo įbroliui į krūtinę.
- Liaukis, medžiotojas juk kreipėsi pagarbiai, - sulaikė žaliūką maloniai šypsodamasi. Princesė žengė žingsnį į mane.
- Ar man privalu įrodinėti, kad užuojauta, kurią išreiškiau savo ir vyresnės sesers vardu, yra kuo tikriausia, nesuvaidinta? - paklausė ji, - kam man dar...
Staiga Licera užsikirto, žvelgdama man per petį. Žinojau, kas ten buvo, tačiau man smagiau buvo stebėti jos veidą, kuriame tą akimirką nušvito pačių tikriausių emocijų vaivorykštė - nuostaba, piktdžiuga, pašaipa, pasigėrėjimas (savimi?)... Vos akimirką jos ištrūko iš šeimininkės kiauto, o netrukus vėl buvo sugrąžintos į kalėjimą.
Licera nusijuokė.
- Tai štai kur randu tave, mieloji! - šūktelėjo ji Emerzidei, kuri sėdėjo lovoje, prisidengusi apklotu ir išgąstingai žiūrėjo tai į Licerą, tai į Brodą, - O tu stebėtinai greita. Ir tokia nuostabiai tiksli...
Žengiau į šalį, pastodamas jai kelią. Princesė aiškiai ketino prisiartinti prie savo aukos. Licera staiga persimainė, lyg apsimetinėti jai nebebūtų jokio tikslo.
- Juk sakiau tau, - pasakė man tyliu balsu, - sakiau, kad tau reikia paskatinimo, medžiotojau. Dabar pažvelk į ją! Ji mano rūmuose, mano valioje. Nesvarbu, kad ši paukštytė dabar slepiasi po tavo sparnu - tu čia nebūsi amžinai. O man ji niekada neišdrįs pasipriešinti, girdi?
Licera vėl panoro apeiti mane, prisiartinti prie tarnaitės. Galbūt netgi kažką pademonstruoti, tačiau aš grubiai čiupau ją už rankos ir patraukiau atgal.
- Kaip tu drįsti?! - sušnypštė mergina.
- Na viskas, pakankamai pamačiau, - suurzgė Brodas, tiesdamas į mane savo milžinišką leteną. Kita ranka jis graibė savo ginklo rankeną. Nežinojau, ką jis ten ruošiasi ištraukti, tačiau pernelyg tuo nesirūpinau. Jeigu Licera čionai atsibastė to, apie ką man nuolat užuominomis kalbėjo, man neturėjo nė plaukas nuo galvos nukristi.
- Nesikišk! - suriko ji ant įbrolio, ištiesdama ranką į priekį, - ne, Edvardas nėra kvailys. Jis tik labai kilnus, saugo silpnas merginas, ar ne?
Licera perbraukė ranka plaukus, ištraukdama iš jų permatomą segę. Durklo formos daikčiukas, apvalus purpurinis safyras vietoje rankenos, aptaisytas sidabro apvadu. Ašmenys iš kažkokio balsvo kristalo. Emerzidės apkalbėtas kankinimų įrankis.
- Bet tu čia esi tik svečias, Edvardai, - piktai šyptelėjo, žengdama atgal, - o ji žino, kurio iš mudviejų reikia klausyti. Ar ne, brangioji Emerzide? Nagi, kelkis iš lovos ir ateik čia!
Nemačiau Emerzidės, bet išgirdau šiugždant patalus. Regis, Licera buvo tiek įbauginusi tarnaitę, kad ponios akivaizdoje ši prarasdavo bet kokį norą priešintis.
- Lik ten! - ištariau įsakmiu balsu, - tau negalima keltis.
Šiugždėjimas nutilo. Jeigu Emė jau buvo pakilusi, turėjau išgirsti basų kojų žingsnius, tačiau vietoje to išvydau apsiniaukiantį Liceros veidą.
- Tai buvo karališkas įsakymas! - staiga sukriokė Brodas, nebesivaldydamas iš pykčio. Jis pastūmė įseserę į šalį, nė kiek nekeisdamas savo įpročių ištiesė dešinę ranką į mane, o kairiąja vėl ketino stverti ginklo rankeną, tik šį kartą aš jį aplenkiau. Jo atkištoje rankoje jau anksčiau buvau nusižiūrėjęs vieną pirštą, ant kurio žėrėjo gana stambus auksinis žiedas. Sugriebiau puošmeną ir palenkiau ton pusėn, į kurią pirštai paprastai nesilanksto. Po šio triuko Brodas susyk nusileido ant kelių, beveik instinktyviai gelbėdamas savo pirštą nuo liūdno galo, pamiršęs apie kardus ir dvikovas dėl garbės. Jo neskustame veide atsispindėjo vaikiškas siaubas, o jis pats nelauktai uždainavo gana aukštu balsu, visiškai netinkančiu prie kūno apimčių.
- Galbūt ir karališkas, - iškošiau pro sukąstus dantis, - tačiau mokytojo įsakymas mokiniui yra aukščiau karališko, sūneli! Be to, tau jau dusyk liepė nesikišti. Kur tavo pagarba dviem besikalbantiems?
- Azmak, tik nelaužk! - sucypė netikras princas. Jam, regis, mano argumentai mažai berūpėjo.
- Kvailys! - atsivėdėjusi Licera spyrė Brodui į šonkaulius ir šis kriuktelėjo iš netikėtumo, loštelėdamas atgal. Piršto nulaužti jam nenorėjau, todėl paleidau. - Liepiau tau tik būti šalia, o ne puldinėti jį! Nešdinkis man iš akių!
Iš Brodo veido, kuomet šis kilo nuo grindų, nesunkiai susigaudžiau, jog Liceros pareiškimas jam buvo nesuvokiamas. Greičiausiai klastingoji buvo prikalbėjusi kažko kito, o dabar tiesiog skubėjo išmesti nebereikalingą pagalbininką iš menės. Galų gale aš pats pasakiau tai, ko ji taip laukė. Pavadinau ją mokine. Greičiausiai Licera net nesitikėjo, kad pergalė bus pasiekta taip lengvai.
Kai Brodas niurnėdamas užtrenkė paskui save duris, akimirką menėje buvo tylu lyg kape. Atsidusęs patraukiau prie pamiršto vyno butelio, nekreipdamas dėmesio į abi moteris. Truputį pykino.
Veidrodyje pastebėjau Licerą, tačiau išjos veido sunku buvo nuspręsti, ką ji ten patyliukais planuoja. Pasiėmęs vyną pasukau prie stalo ir įsitaisiau krėsle.
- Pakankamai išgirdau, - prabilo princesė linksmu balsu, - manau, šiandien daugiau netrukdysiu savo sužeisto mokytojo. Ateisiu, kuomet būsi stiprus ir sveikas...
- Sėsk, - pertraukiau ją, mostelėdamas į tuščią krėslą už kelių žingsnių.
Tylūs, atsargūs artėjantys žingsniai. Reiganas buvo teisus - Licera PAKLUSO. Tačiau man atrodė, kad visas tas paklusnumas - jos naujas žaidimas. Ir jis truks visai neilgai - kol nusibos.
Ji įsitaisė krėsle, nenuleisdama akių.
- Aš gal dar silpnas, - suniurnėjau, - tačiau nesiruošiu švaistyti savo laiko veltui, ypač dabar. Ar nori tapti velnių medžiotoja?
Licera tučtuojau linktelėjo. Be šypsenos, be pašaipos. Tiesa, vis dar atsargiai, lyg nepasitikėdama tuo, ką mato ir girdi.
- Kalbėk žodžiais, man akyse dvejinasi...
- Noriu, - vėl linktelėjo Licera. Nekantriai.
- Tikriausiai ilgai apie tai galvojai ir man neverta tave atkalbinėti?
- Aš neapsigalvosiu.
- Kodėl?
- Tai akivaizdu, - Licera šyptelėjo, - visi yra girdėję tik apie velnių medžiotojus vyrus. Aš noriu būti pirmoji moteris jų tarpe.
- Tu nebūsi pirmoji, - numojau ranka, - žinau per dvidešimtį moterų, kurios medžiojo velnius.
- Melas! - Licera net pašoko, - aš klausinėjau, tikrinau!..
- O aš buvau pragare, - atrėžiau, - mačiau jas taip, kaip tave dabar!
Ji kurį laiką žiūrėjo man tiesiai į akis, tikrindama, ar nemeluoju. Apie kažką galvojo. Staiga šyptelėjo.
- Tebūnie. Jeigu jos pragare, man nė motais. Aš būsiu pirmoji čia, žmonių pasaulyje.
- O tu imperatorę Komą matei? - gurkštelėjau tiesiai iš butelio, spjaudamas į etiketą, - kai buvo atvykusi prieš savaitę? Ypač jos sargybines? Jos ir yra tos merginos iš pragaro. Atkeliavo kartu su manimi ir kompanija. Tu nesi ir nebūsi pirmoji. Tai ar tebenori tapti medžiotoja?
- Taip, - vėlgi tučtuojau atsakė Licera, tik šį kartą jau be linksmumo balse.
- Azmak... - burbtelėjau, kas turėjo reikšti beviltišką kreipimąsi į bet kurį iš dievų, - kodėl? Kam tau tas vargas, Licera?
- Todėl, kad aš NORIU to, - ištarė ji, lėtai dėliodama žodžius, - Juk sakiau, kad esu atkakli, Edvardai.
- Gerai, - suniurzgiau, - supratau. Karališkas atkaklumas.
- Ar tai reiškia, kad tu būsi mano mokytojas?
- Jau pasakiau tai, - linktelėjau, - man tik svarbus tavo pasiryžimas.
- Visiškai pasiryžusi. Vadinasi, sutarėme? - Licera net palinko į priekį žibančiomis iš susijaudinimo akimis.
- Po to, kai pamatysiu tavo motiną.
- Ne, tik ne motiną! - princesė atsistojo ir ėmė sukti ratus aplink savo krėslą, - Ypač dabar, kai Temilė gydoma bokšte! Jos didenybė ir taip pikta, nenoriu, kad žinotų apie šiuos reikalus! Ne ji ir ne Parvelis!
- Parvelis sužinos bet kuriuo atveju, - papurčiau galvą, - agentai iššniukštinės, nepasislėpsi. O jeigu jau Parvelis sužinos, tada ir mamytė. O tada aš būsiu išvarytas iš šalies be galimybės sugrįžti. Čia linksmiausia galimybė. Apie liūdnas ir galvoti nesinori. Todėl nueik pas mamytę pati ir paprašyk ją ateiti čionai. Jeigu Remaja leis, tuomet pasikalbėsime vėl. Jeigu ne...
- O jeigu aš vėl bakstelėsiu Emerzidei? - nusišypsojo Licera.
- Būkime realistai, - atsakiau jai šypsena, - aš irgi esu užsispyręs. Ar dar pameni princą Benkartiną, mano pirmą mokinį, kurį man minėjai?
Ji linktelėjo.
- Jeigu valdovas nebūtų leidęs jo luošinti, net nebūčiau priėmęs.
Liceros akys suapvalėjo.
- Kokia man nauda iš mokinio, kuris po pirmo išmėginimo slepiasi už motinos sijono? - gūžtelėjau pečiais, - mano sutartis paprasta, Licera. Aš tave mokau, tu man parduodi savo sielą. Vis dar sutinki?
---
Taigi, moteriški sijonai, be jokios abejonės, turi didelę galią. Su jais gal ir nepakovosi, tačiau už jų gali pasislėpti, kai piktas mokytojas muša.
Kad Licera nežaistų slėpynių, reikėjo gauti Remajos palaiminimą. Apie Irmirą aš jau nebegalvojau - senukas retai kada beišeidavo iš savo miegamojo. Nuo pat atvykimo pradžios mačiau jį vos kartą ir žinojau, ką tai reiškia.
Alibahe netrukus užvirs pragaras, kuomet prireiks naujo valdovo. Geriau tuo metu čia nebūti...
Licera išėjo nukabinusi nosį, jau ne taip ryžtingai kartodama, kad yra pasiryžusi, o aš apsidžiaugiau, kad Emerzidė kuriam laikui bus visiškai pamiršta. Regis, pamažu įsivyravo tam tikra pusiausvyra.
---
Naktį tikriausiai šiek tiek karščiavau, nes triukšmas, kilęs rūmuose, mane prižadino ne iš karto, o tik sustiprėjęs visai netoliese. Pabudęs klausiausi daugybės kojų trepsėjimo, ginklų žvangėjimo, tada skubiai ėmiau rengtis.
- Kas nutiko? - išlindęs į koridorių riktelėjau gvardiečiams, kurie sušilę lėkė prie laiptų.
- Dar nežinome! - atsiliepė vienas jų, - bokšto kalėjime kažkas vyksta!
- Temilės kalėjime?...
Bet jie jau negirdėjo, o iš koridoriaus galo artinosi dar vienas gvardiečių būrys.
Grįžau pasiimti ginklų, pakeliui liepdamas Emei sugrįžti į lovą ir dėl nieko nesijaudinti.
Bokšto kalėjimas buvo įrengtas penkiais aukštais aukščiau, ant vieno žemesnių pilies stogų. Nenuostabu, kad rūmai drebėjo - gvardiečiai naudojosi visais įmanomais keliais, jų jau buvo pilnas kiemas, visi postai sustiprinti, netgi už vartų kažkoks vadukas vaikė savo vyrus į sargybos takus, o artimiausiuose gyventojų namų languose užsižiebė šviesa. Greičiausiai rytoj išgirsiu daugybę paskalų.
Užlipęs ant stogo susidūriau su jau paruošta gvardijos vyrų užkarda. Truputį dūzgė galvoje po tokio pasivaikščiojimo ir aš ėmiau abejoti, kokio galo čia iš viso atsibeldžiau. Gvardiečiai supo bokštą trigubu žiedu, o jų niūrūs, kiek sutrikę veidai bylojo, kad jiems jau duotas įsakymas nieko neįleisti. Greičiausiai viduje viskas jau buvo įvykę.
Tik prie įėjimo kažkas krutėjo, tačiau geriau įžiūrėti ką nors tamsoje man sutrukdė vienas iš patruliuojančių gvardijos karių.
- Edi, man įsakė neleisti nė vieno, išskyrus patarėjus ir karo vadus, - kiek sutrikęs paaiškino Demijus, - turiu pareikalauti, kad grįžtum į savo menes ir lauktum žinių iš Parvelio.
- Parvelis bokšte?
- Atleisk, senas drauge, bet aš vykdau įsakymus. Jokių žinių pašaliniams. Tu nebuvai paminėtas kaip išimtis...
- Liaukis, Demijau! - susvyravau nuo akimirką apėmusio silpnumo, - tu geriau už tuos stovinčius stuobrius žinai, kam aš dirbu. Nueik ir pranešk Parveliui, kad aš ...
- Ne ne nee-e, - papurtė galvą senas draugas, apglėbdamas mane per pečius ir vesdamas link tos skylės, iš kurios išlindau, - aš turiu patruliuoti ir raportuoti ištikus bėdai, o ne prašyti audiencijų. Tarnyba yra tarnyba. Tu bent supranti, kas man bus už įsakymo netinkamą vykdymą? Ir nebandyk man trenkti ar kaip kitaip išprovokuoti raporto, nes šiąnakt mes pirma turime kapoti, o tik tada žiūrėti, ką užkapojome ir raportuoti. Ši dalis tau neišdegs.
- Ką reiškia „neišdegs“? - išsisukau jo letenos, - ten, bokšte yra mano darbas, Demijau! Parvelis manęs neminėjo tik todėl, kad nesitikėjo, jog pakilsiu iš lovos. Bet aš čia! Todėl žiūrėk!
Kalbėdamas aš artinausi prie išsirikiavusių sargybinių, o sulig paskutiniais žodžiais vikriai čiupau iš vieno jų kardą ir ištraukiau iš makštų, pakeldamas į orą, lyg norėdamas pademonstruoti kokį nors triuką. To turėjo užtekti, nes ginklo paėmimas be leidimo - jau pakankamai rimta priežastis kažką guldyti ant menčių.
Demijus suriko, kai mane lyg šiltą vilną prispaudė prie žemės ir kardų smaigalius įrėmė į gerklę.
- Kad tave kur velniai, Edi! - triukšmavo draugas, - na kodėl tau visada reikia mane kišti į kokią nors nemalonę?! Kodėl tau naktimis nepamiegoti, kaip padoriai pusei miesto gyventojų?!
- Baik rėkti ir skubėk raportuoti, - cyptelėjau.
- Tiek to, einu. Vyrai, palaikykite jį šitaip, tik žiūrėkite, neprismeikite. Parvelis jam moka asmeniškai, kad mus naktimis linksmintų!
Niūrūs mane laikantys vyrukai tik suniurnėjo, mėgaudamiesi pramoga. O gal tik man vienam taip atrodė.
Demijus atbėgo netrukus, man nespėjus ilgai užsigulėti. Įsakė vyrams paleisti mane ir grįžti į savo vietas. O pats palydėjo iki įėjimo, saugomo dar kruopščiau.
Bokštas - kalėjimas turėjo vos tris aukštus, tačiau erdvės jame buvo lyg nedideliuose rūmuose. Nenuostabu, juk čia kalino tik pačius tituluočiausius, išdrįsusius neįtikti patiems vyriausiems. Garbė Oberhaidui, man neteko lipti į antrą ar trečią aukštus. Išvydau Parvelį milžiniškos patalpos viduryje, apsuptą gvardijos vadų, šarvuotų iki dantų ir mirtinai pavojingų.
Ten pat buvo ir Temilė, sėdėjusi prabangiame krėsle, prirakinta tauraus metalo antrankiais ir antkakliais. Jos galva buvo nuleista, tačiau net iš toli matėsi, jog mergina kvėpuoja.
Tačiau Parvelis man netrukus neberūpėjo, nes vos tik žengęs toliau užuodžiau mirties kvapą.
Patalpoje buvo pilna lavonų, ir visi jie buvo apskrudę, lyg čirškinti ant milžinų keptuvės.