aš ištekėsiu už guvernantės

visada kai kepdavo pyragą, žaliojo skersgatvio guvernantė,
ant jo užbarstydavo pabarstukų
ir prigamindavo cukrinių gėlyčių.
mėgom mes jos skanius šeštadieninius pyragus.
stalą išpuošdavo,
prilankstydavo iš servetėlių ančių,
pridėliodavo kakavų, kompotų ir obuolių sulčių.
atsimenu, kai 'nušluodavom' visas vaišes nuo stalo
ji pasakodavo savo meiles, laimes, įsimintinus įvykius ar
šiaip -
įdomias istorijas.

''kai kartą cirke pamenu buvom ir vienas cirko artistas
-žavia šypsena, entuziastingomis, prabangiomis akimis ir kruvino raudonio lūpomis,
su skėtuku,
lipo ilga vija nuo vieno salės galo, iki kito, 12 metrų aukštyje,
o apačioje žonglierius mėtė degančius butelius, kažkas klyktelėjo
iš žiūrovų, ir visų širdis nudardėjo į kulnus pamačius siaubingą reginį
- akrobatas, profesionalas matyti, kryptelėjo koja ir atbulas krito
žemyn galva žemėn.
Kas siaubingiausia - buvo likę vos pora žingsnių iki lyno pabaigos,
deja batuto jis nepasiekė, nes krito, keistai, įstrižai.
Žonglieriaus butelio dūžiai ir juodas kraujas kairiajame salės krašte padengė grindis..
Moterys dengė delnais akis vaikams..
tarsi užledijusia sale prapūtė šalčiausias vėjas,
to vaizdo niekas, ten buvusių, niekada nepamirš..
Kaip sužinojau vėliau, akrobatas mirė tą pačią sekundę, kas keisčiausia nuo širdies smūgio,
nors ar taip ar taip,
sutrupėję kaulai nebūtų palikę jo gyvo... ''

mane jos istorijos sukrėsdavo.
jos veikdavo taip, kaip dabar opijus ar kava..
ar guvernantės pyragas..
tik paskutinius jo trupinius būdavo sunku nuryti,
nes mūsų akys tapdavo stiklines, o veidai tarsi paraližuoti..
aš ištekėsiu už guvernantės, kad man pasakotų ir pasakotų istorijas apie fokusininkus, akrobatus ir parašiutininkus..
stingdytų kraują ir pūstų venas..