Purvina siela

Aš pabudau tamsoj
Ir aš kalbėjaus su tyla.
Ji rėkė:
„Tu - purvina siela,
Kuri nemiega naktim,
Ji gailiai budi
Prie durų
Į dangų! “
Bet aš tik norėjau,
Tik prašiau tylos,
Kad perduotu milijonus
Sapnų.
Krepšius išsiilgusių,
Pavargusių minčių
Aš tik norėjau
Dar karta pasėdėt šalia
Ir paskutinį kartą apkabinti.
Bet tik dėl to, kad tu žinotum -
Kad aš žinočiau, kad žinai.