Čia lietus tiktai verke už mus,
Įsitvėręs į pilką pagalvę.
Nebeskauda nei širdį nei galvą.
Jaunas vėjas kedena plaukus.
O už praviro lango jau šalta.
O iš sielos pravertos-ramu.
Mano laimėja nėra kalto.
Mano kūnas neturi namų.
Čia tik medžiai tekalba už žodžius,
O pasaulis sustojo akimirkoj
Amžinoj kaip žydėjimas rožės,
Laikinoj tartum saulė pakibusi.
Čia tik jūs išgalvojote liūdesį,
O aš niekad jumis nebetikinti.
Šitos mintys tik duodasi grūdasi,
Kaip sušalę ir karsčiu nuplikinti.
O lietus, jis nemato nenutuoke
Apie patį save beišnykstantį.
Jūs, nuliūdę, liudniems tik terūpite.
Jūs, linksmi nežinion beišvykstantys...