visko buvo tiek daug

Nes neliko šviesos, tik į vakarus lietūs nuslinko,
tik į langus namų išsiilgęs drugys prisišlies -
visko buvo tiek daug – estakadų ir nuopuolių riksmo -
auštant buvo dangaus, nors galėjom su vėtrungėm likt.

Ir ne medžiai seni, ne tikėjimo laikas aiškėjo,
pro kertelę akių, kai į širdgėlą  dantys kalens –
plyštų erdvės perpus - visos tylos kentėjant senėjo -
gervuogynai minčių nuo pirmosios šalnos išsiskleis.

Ir prie rudenio rusvo rugsėjo, kai dygimas į delnus pabels -
aš save jau seniai iškentėjęs pasikarsiu ant kuoro želmens...