Nebrandžiai

Prisimenu
kaip laikrodžius
atgal mes sukom.
Taip ryto
neprileidom nė artyn.
Ir patys sukomės,
save užsupom.
Nors dviese buvom
-
tu kartojai:
mes vieni.

(Tau buvo nesunku
mane atrišt
ir vėl supinti.)

Prisimenu
nakties poeziją
sukurtą lūpom.
Ir ryto posmus
nudelbtom akim.
Tamsoj
poetus-mūzas žaist
mokėjom,
o kai prašvito
nė nepratarei
iki.

(Tu moki
atsirast laiku,
laiku ir dingt.)