Baltoji Gulbė (11)

Baltoji Gulbė,, LIETUVA” vėjo ir bangų glamonėjama tolo nuo gimtojo Klaipėdos uosto  Ją
lydėjo apsaugos kateriai ir lengvos jūrinės jachtos.  Vienoje iš jų  busimoji  Pekino olimpiados sidabrinė
prizininkė Gintarė. Artėjančio saulėlydžio dangaus skliauto žydrynėje laivą lydėjo žuvėdros  ir nuo
Lietuvos pusės nedideliais pulkeliais atskrendantys sakalai. Jie lydėjo laivą viltingais klyksmais.  Nuo
Nidos pusės, nuo Prūsų šalies užskrisdavo negausūs bet plėšrus katamaranai. Jie bandė išsklaidyti pagal
orkestrą grojamo,, Bangų valsą” šokančias žuvėdras, Sakalų  eskadrilė  pikiruojančiais  skrydžiais išsklaidė
plėšrūnų gretą ir jie gerokai apipešioti nėrė virš marių link Karaliaučiaus. Vienas nuklydo ir pasinėrė
kažkur panemunės kūdroj  tarp Kriūkų ir Jurbarko.
                Krantinėje žmonės buvo maloniai, šiltai nusitekę, šypsojosi vienas kitam, aptarinėdami patirtus
įspūdžius. Jie širdimi jautė ir tikėjo naujais pokyčiais, kai kurie neslėpdami susijaudinimo ašarų. Sunku
buvo suprasti ar tai džiaugsmo ar liūdesio ašaros, bet jos buvo tikros. Šių ašarų prasmę ir kainą žinojo tik du
laive,, LIETUVA” žmonės. Tai buvo laivo kapitonas ir laivo šturmanas. Šių ašarų kainą išaiškės rudenį
per  Bobų  vasarą. 
          Plaukiant pro  Palangos tiltą vienos mylios atstumu,  Saulės diskas jau buvo ištirpęs jūros gelmėje,
tik dangaus skliautas atsispindėjo  raibuliuojančios jūros bangose. Išryškėjusi Vakarinė žvaigždė pranašavo
trumpiausią vasaros naktį. Ant Palangos tilto ir kranto stovėjo tūkstančiai gyventojų, poilsiautojų ir 
mielų užsienio turistų.  Jiems šis nedidelis pajūrio lopinėlis buvo tikras naujas atradimas, atskleidęs 
nuoširdžios, laisvę mylinčios Lietuvių tautos bruožus.
        Nuo jūros pusės pasigirdo nuostabi  M. Čiurlionio simfonija,, Jūra”  maestro Donatas taip energingai
vadovavo orkestrui plačiais rankų mostais, kad  krante jau prieblandoje pastebėjo  jo mostus ir į krantą 
Neptūno pasiųstas putojančių bangų keteras. Donato siunčiamų mostų ir bangų muša tūkstančių susirinkusių
širdies balsas perdavė gerą žinią lūpoms ir jos ištarė LIETUVA, LIETUVA. Įvertinę padėti užsienio turistai
nepasimetė ir darniai prisijungė prie bendro choro, tik dar pridūrė nuo savęs,  sava kalba  Aš mylių
Lietuvą, Aš myliu Lietuvą.
      Tikrai buvo nuoširdžios ir  įspūdingos palydos,  bet niekas nežinojo ir nenujautė, kad visas šitas                                                                                      j          judėjimas buvo filmuojamas iš aukštai  skrendančių palydovų. Informacija buvo pasauliui tiekiama 
tiesioginių palydoviniu ryšiu į Japoniją, Australiją, Jungtines Valstijas  ir svarbiausia ryto žinia pateikta
prie pusryčių stalo, kuri nupūtė tropinių audrų debesis. Visa  Europos Sąjunga galėjo stebėti  šį neįprastą
reportažą prie vakarienės stalo.  Kas čia dabar? Vėl Lietuvoje?  Gražiai.......
      Rytų kryptimi skriejantis palydovų  tiekiama informacija buvo  rodoma pavėluotai ir iškreiptai. Na
panašiai kaip Juoko kambaryje. Veidrodyje matai save, pažįsti save ir kvatojies rodydamas pirštu. Dantys
dideli, o pirštas irgi didelis,  storas ir dar grasina:  No, no, no.... Tik staiga greitakalbis diktorius sušnairuoja
į  kairią pusę ir didelis kumštis trenkė  į  raudoną nosį. Visą ekraną užpildė dryžuota, naujo sezono 
medžiagų kolekcija ir iš po paskutinės pasirodė  Dudaškinas su nauja  kaizerio kepure. Tolimojo Rusijos
kaimo gyventojas nuspaudė pultelį ir ekranas užgeso.
          Taip bejuokaujant, laivas įplaukė Latvijos teritorinius vandenis. Krante ligi pat Liepojos ir toliau 
iki Rygos įlankos matėsi sukurti Joninių laužai. Netikėtai nuo jūros pusės pasigirdo švelni latvių liaudės 
dainos melodija:,, Puts viejini,  gen laivini, nunesk mani Kurzeme. ”
          Krante besilinksminantis jaunimas sukluso. Buvo gerokai po vidurnakčio ir paparčio žiedas buvo
jau surastas ir suvalgytas. Gražios mergaitės sėdo į žvejų valteles ir išplaukė toliau nuo kranto leisti
vainikėlius su degančiom liepsnelėm, kai jų ausis, kaip atskrendanti paukštė, nustebino artima širdžiai 
melodija, lydinti kiekvieną latvį nuo lopšio iki gilios senatvės. Tik gerai įsižiūrėję jie pamatė vasaros
nakties prieblandoje gražų burinio laivo siluetą, o iš jo vandens paviršiumi virš bangų atskriejančią   
melodiją.  Kaip atsakymą į tai laužai skleisdami kibirkštis gražiai ėmė svaidyti liepsnas į vasaros naktį,
sukurdami kiekvieną akimirką vis naujas skulptūrines kompozicijas, stebėkis ir fotografuokis. Kaip
paprastai ir gražiai galima įamžinti laiką. Pabandykit. Tikrai gražu. Įamžinta Joninių nakties akimirka
su mielais, brangiais žmonėmis.
        Taip šiltai pasisveikinę ir atsisveikinę, Baltoji Gulbė apiplaukė iškyšulį su švyturiu ir įplaukė  į
Rygos įlanką. Pagal įlankos pakrantę matėsi žvejų valtys, džiovinami tinklai. Žvejų kaimelius slėpė
vėjų ir audrų užgrūdintos pajūrio pušys. Kai kur matėsi besisklaidantys šviežios rūkytos strimelės
kvapu prisodrinti dūmai. Nuošaliau nuo kitų sodybų, arčiausiai jūros stovėjo seno žvejo  Gintaro  Uzulo
namelis. Jis ramus sėdėjo ant slenksčio ir laukė grįžtančių savo vaikų iš šventos Joninių nakties. Rankoje
laikė ištikimą savo jūrininko pypkę. Jis nužvelgė jūros tolius ir pamatė ryto aušros nutviekstas baltas
bures. Palankaus vėjo  genamos jos  sparčiai artėjo išilgai kranto. Burės priartėjo tiek, kad žvejas pamatė
baltą laivą.  jis sulėtino greitį, burės nusileido ir laivas liko dreifuoti  pusės  mylios atstumu.. Iš laivo
buvo nuleista lengva jūrinė valtis. Nuo laivo pakilo nuostabaus grožio paukštis Baltoji gulbė.
  Valtelė artėjo į krantą, o gulbė greitėdama  pirmoji atskrido ir išilgai pakrantės praskrido pro žvejo namelį.
Apsuko kelis ratus ir nuskrido pasitikti valtelės. Valtis padidino greitį ir priplaukė prie jūros bangų
skalaujamų ir vėjų nugairintų didelių dviejų akmens riedulių. Tai buvo šturmanui Antonijui  sutarta
vieta, kur kada nors gyvenime čia gali sutikti savo seną pažįstamą, draugą ir bendražygį Gintarą  Uzulą.
Senas žvejys kartu su Antonijum praleido keletą metų prie Angaros ir  Žemutinės Tunguskos upių.
katorgoje.  Žiema kirto miškus, o prasidėjus pavasario polydžiams rišo ir plukdė sielius tolyn į šiaurę, į
Igarką. Miestą vaiduoklį, pastatytą ant tūkstančių  Lietuvių, Latvių, Estų, Lenkų ir daugelio kitų okupuotų
kraštų karininkų kaulų. Ten prie Šiaurės Ledinuotojo vandenyno pietinės  pakrantės. tūkstančiai, milijonai
prarastų nekaltų sielų išskrido amžinybėn Šiaurės žvaigždės kryptimi paukščių taku.
        Štai  jie du, susitiko sutartoje vietoje, aptarti savo veiksmų, savo, dviejų tautų Latvių ir Lietuvių,
kurių gyslomis tekėjo tas pats Baltų kraujas.

                                    B. d.