Ta paskutinė

Mažytė armonikėlė,
rūkas, gal gaivus,
kelionė link mokyklos,
laukai bei pievos, nepražus,
be tų dainų, melodijų,
be mūsų juoko, ir ironijų,
tik aš ir tu,
geriau mes kartu,
su šypsena, vienu rimu,
arčiau nei su parankėm,
linguojam per rasą,
gal per sausumą.

Prisimenu aplink, kas be tavęs,
tą paskutinį rudenį gražu,
kaip ėjom pasiklaust žiogų,
išgirsti paukščių giesmininkų,
ir griūti tik i pievą,
nes grįžti taip sunku,
nes nenorėjome išeiti,
nes tu ir aš kartu,
tą naktį vėl pamiršom aistrą.