Įkvėpimas

tuščioms stiklinėms pašaipiai grojant
gedulingą maršą,
bandau surasti mūzą
balzganam dugne.
kaleidoskopams mirgant,
išlietas laikas traukiasi
nuo tuščio lapo,
kaip traukiasi nuo kranto
atsimušusi banga.
taip būna kartais, geriant
šildančią arbatą,
pritrūksta žodžių,
kol vakaras sutemsta,
tas paslaptingas metas,
kai tyli durys, nebevarstomos svečių,
kai akys apsiblaususios nuo miego
nebemato, užgimusi mintis
gyvai tušu srovena
iki oranžiniams šlavėjams pasirodant,
iki ankstyvų paryčių.