Be adresato

Labas.
Dar niekada nerašiau tokio laiško – be konkretaus adresato, be tariamo – menamo skaitytojo, be jokios intencijos – laiško į begalybę. Nedrįstu sakyti, kad jis taip ir nuguls rašomojo stalo stalčiuje, po kitų, vertingesnių popierių krūva ar nugarmės šiukšlių šachta žemyn, smulkių skutelių pavidalu. Pirmasis laiškas be nuosprendžio.
Galbūt...
...jau šiandien jį skaitys žmogus, kuriam pajusiu poreikį jį patikėti...
...jis lauks savo dienos, kuomet ateis laikas jį išsitraukti ir perskaityti pačiai – dar ir dar kartą...
...jis sulauks savo adresato, pasirodysiančio mano gyvenime, kuriam atidengsiu savo sopes be mažiausių dvejonių...
Galbūt.
O dabar rašau, kadangi mano gyvenimas vis labiau ir labiau panėšėja į sukutį – žaislą, turėtą vaikystėje – su skaidriu paviršiumi, po kuriuo buvo sumontuota mikrovisata – eglės, kiškiai ir šiaurės elniai – skriejanti apie savo ašį. Jos funkcionavimą priėmiau kaip faktą, kol manasis žaislas veikė preciziškai. Žavėjausi tuo pasaulėliu už perregimo plastiko, kuris man buvo maža paslaptimi, nepaisant to, kad galėjau jį apžiūrinėti iš visų pusių. Bet – aš negalėjau jo paliesti. Kažkodėl net nekilo minčių, kad apskritai įmanoma priartėti prie paslapties, kol vieną dieną sukutis ėmė strigti, priešindamasis mano valios produkuojamai gravitacijos jėgai. Buvau atkakli – bandžiau priversti jį judėti ankstesniu ritmu ir su nuostaba galiausiai susitaikiau su jo 'ne'. Sukučio istorija buvo pirmas mano menamas atvejis, kuomet nutariau priartėti ad essentia ir vėliau tai dariau dar daugybę kartų.
Mikrokosmosas buvo beregint išardytas, vidinės detalės iščiupinėtos ir išnarstytos iki įmanomo minimumo. Negaliu sakyti, kad nusivyliau prisilietimu prie paslapties, - dar kurį laiką po to bandžiau atkurti išardytąją visatą. Žinoma, nesėkmingai. Visgi rekonstrukcija inspiravo nuosavų dėsnių susidarymą. Principų, kuriuos ilgainiui ėmiau taikyti ir tebetaikau savasties dekonstravimui. Kurie paliko suvokimo įspaudą, jog nepažintos, kad ir butaforiškos esatys, vertingos esti tik iki priartėjimo. Galiausiai, kad ir kokia savaimine verte jos disponuotų, prisilietimas sukelia neišvengiamą infliaciją, paversdamas jas akivaizdžiomis, įprastomis, kasdieniškomis, - t.y. banaliomis. Tiek metų prireikė, kol su apreiškimo makabriškumu ištiko suvokimas: ne visada pravartu atskleisti majos skraistę.