2008-09-26 22:10
pasislėpęs
už smailių vainikų
naktį
nutapau
dar likusiom paletėje
spalvom
atiduodamas taip šviesą savo
paprašau leidimo
tik gyvent
pasislėpęs už smailių vainikų
atspindy
tavo
akių
o kalnų viršūnėmis nudurtas
nepalikęs pėdsakų
nykstu ir
išnykstu
vėl
tebūsiu aš
skliauto žara
tarp žvaigždžių
blyksinčių sinkopėje
maždaug taip rašyčiau... (-) (ir šiaip jau paletėje spalvos kaip ir džiūsta - laikas eina, jos ištrėkštos, ir jos taip pat laike gyvena - vysta kaip gėlės - džiūsta, tai gyvenimo procesas, jos sukietėja ir jau kaip paveiksle, tai gi jei paletėje spalvos, jos jau buvo ištrėkštos, bet dar nesudžiūvusios - ir dar yra tapymui palankios; Tada įgauna kažką daugiau; o ir skambesį kūrinys. ) tik vieno iš skaitytojų nuomonė.
Įdomus. (čia taip su Dievu kalbasi lyrinis subjektas - su Amžinybe, nuolat žydinčia, kintančia, Visata, Beribiu? )
įdomus, pirmiausiai savo sukurta atmosfera; graži pradžia labai, ir savotiška, atmosferiška - atrodo žvakės dega - daug daug žvakučių, kaip vėlinėse, ar bažnyčioje - kurios būna uždegamos ką nors atminti... kur būna jog tada, kažką paminėdami ir tokie atsiranda pamastymai, apie savo gyvenimo laikinumą, ar jame viskas yra taip svarbu, kas statoma į svarbią ir reikšmingą vietą, ar tai smulkmenos, nieko verti dalykai, ar nėra tai kas tiokra ir reikšminga numesta į nereikšmingą vietą, ar net visai paminta, pamiršta, palikta...
yra nuotaika sukurta, ... (-) t.y. tikslinčiau metaforas, ieškočiau melodingesnio varianto;