Miške

Vaikštau aš po šimtametį mišką,
Grožiuosi jo medžiais ir jų žalumu,
Kvėpuoju jo gaivinančiu oru,
Čia taip gera ir širdžiai be galo ramu.

    Šia girdi, kaip klajūnas vėjas dainuoja,
    Įšėlęs jis laksto po medžių šakas,
    Kai aprimsta, jis medžių viršūnėj sustoja,
    Ir užbaigia dainuoti savasias dainas.

Nurimsta gamta ir miškas atgimsta,
Aplinkui sučiulba paukštelių šimtai,
Čia jie suokia ir giesmes sau traukia,
Jų giesmės skamba įvairiausiais balsais.

    Taip vaikštai po mišką, lyg būtum apsvaigęs,
    Džiaugiesi čia esamu gamtos gražumu,
    Matai, kad čia linksma paukšteliams gyventi,
    Gal ir Žmogui tarp jų būtų gyventi smagu.

Sustojęs žiūriu aš į medžių viršūnes,
Ten mirga saulutė tarp medžių šakų,
Užsisvajoji ir pats sau galvoji,
Kad miške iš tiesų yra be galo gražu.