Rudens splinas

Teka ruduo lyg apsvaigęs,
nuo butelio rašalo saldžiai įkaitęs - -
Siaučia padegęs medžius,
O vėliau:
liūdesiu savo apmaldo jųjų gaisrus.

Ištvirksta. Apnuoginęs geliantį,
maudulio suriestą kūną,
Į pilką pragarą sviedžia praeivių žvilgsnius.

Apmiršta. Pajutęs nuobodį veriantį,
Čičikovo vedinas perka mirusias sielas
ir
vienišas niekina jųjų kapus.