pries ryta

Tikrai būna dienų lyg tyčia. Kai paskutinė vasariška diena neverčia šypsotis ir senai matytos draugės žinutė neprajuokina kaip aną kartą.
Tikriausiai tokių dienų kiekvienam reikia. Ne tam, kad galėtų pasakyti, jog po liūdesio ateina šventė ir ne tam, kad tik patirdamas liūdesį gali įvertinti džiaugsmo skonį.
Jų būna, nes taip sudėsto aplinkybės. Aplinkybės arba pats žmogus, kuriam viskas grįžta bumerangu. Tiesa?
Kiekvienas traktuoja skirtingai. Išgyvenimai nevienodi. Kaip ir supratimas. Taip pat mintys, su kuriomis mąstysena.
Nenukrypstant į lankas, būtent tokia diena yra šiendien. Daug galvojimo, padriko. Mažai logikos, nuoseklios. Ir tik todėl, kad vienintelis troškimas, kad ši pasimetusi diena nesibaigtų. Absurdas? Nebūtinai. Įvertinant rytojaus reikšmę. Su įvykiais, nuotaikomis ir susivėlusiom svajonėm. Su lašeliais raminamųjų, baksnojimo į save ir bandymo susiimti.
Matyt, ta diena, kurios tu nelauki, būtinai turi išbrėkšti kuo greičiau, kad eilinį kartą nespėtum susidėlioti savyje taškų ir visas tekstas liktų keistenybe. Aplinkybės ar pats žmogus?
Išvakarės varo iš proto, bet laikrodis, tiksintis priešais akis, nesiliauja net ir labai stengiantis ignoruoti jį. Susimokusi saulė jau nesislėpdama ritasi dešnėn. Absurdiška pažvelgti į veidrodį ir ieškoti savęs, kuri buvau vakar. Su nenutrūkusia styga tarp savęs ir noru kažką pakeisti.
Tikriausiai, aplinkybės verčia suktis žmogų į kitą pusę, o jis jas.

p. s. diena prieš rytojų stipri pati savimi.


A. M