Gyvenimo kaina

Buvo apsiniaukusi rudens diena. Dar blizgėjo prieš porą valandų palijusio lietaus lašeliai, užsilikę ant melancholiškai siūbuojančių medžio lapų. Kvepėjo drėgna žemė.
  Sara ėjo išdidžiai. Į ją žiūrint atrodė, kad tik ji viena šioj žemėj egzistuoja. Moteris nebuvo graži. Tiesa, ji turėjo įspūdingas kojas, kurių nebijodavo apnuoginti ir gana vulgariai demonstruoti.
  Šiandien Sara buvo kitokia. Savo vos apatines kelnaites dengiantį sijoną paliko numestą ant lovos. Ji vilkėjo ilgą, vėjyje besiplaikstančią, nėriniuotą suknelę. Varno juodumo spalvos.
  Sarai įžengus pro metalinius vartus ir įsimaišius į skausmo iškankintų žmonių būrį, pasklido tylūs šnabždesiai:
- Vargšelė, pažiūrėk, stiklinis žvilgsnis... Neatlaikys.
- Tiesa, gyvenimas sugriautas.
- Išsikapstys, neatrodo, kad ji labai kentėtų.
  Sara ramiu, nieko nesakančiu žvilgsniu stebėjo, kaip keturi vyrai nuleido karstą į duobę. Senyvo amžiaus moteris parpuolė ant kelių ir graudžiai pravirko, šaukdama savo sūnų.
  Mergina pastebėjo gašlų vieno iš tų keturių vyrų žvilgsnį, nukreiptą į gilią jos suknelės iškirptę. Demonstratyvia kūno kalba ji sutiko su šio žmogaus užgaidomis. Pasišlykštėjo savimi ir savo gyvenimu, tačiau suprato, kad neturi kitos išeities. Toks jos likimas, toks jos darbas.
  Priėjusi prie duobės, kvepiančios drėgme, išsisegė iš plaukų baltą lelijos žiedą, plastmasinį, ir numetė jį ant ąžuolinio karsto dangčio.
  Apsisuko ir taip pat išdidžiai žengė atgal, vartų link.
  Sara verkė, šiandien ji pirmą kartą gyvenime pajuto nuoširdžios kančios skonį, nuo jo ją pykino. Tačiau ji žinojo, kad privalo išlikti stipri, jos laukia darbas.
  Vyras, nuleidęs į kapo duobę jos prasmingo gyvenimo likutį, sekė jai iš paskos gniauždamas rankoje porą beverčių banknotų.