tūkstantis Odisėjo sugrįžimų

Tikriausiai rašyti apie erdves įkvėpė Mariah Carey kūrinys “Without You”, kai suvokiau, jog šis kūrinys ne šiaip sau kūrinys, o vieta,  į kurią aš sugrįžtu. Daug metų ieškojau šito kūrinio, nežinodama nei autoriaus, nei pavadinimo, nei žodžių. Taip aš atradau vietų, į kurias galima sugrįžti, pabandžiau sau išplėsti vietos-erdvės sąvoką. Tai lyg tūkstantis Odisėjo bandymų sugrįžti į Itakę, bet jau niekada amžinai – tik akimirką. Kiek tų erdvių: namų, gimtinės, viešoji, privati, virtuali, sapnų...

Kiekvieną vasarą nuvažiuoju į savo gimtinę, tiksliau ten, kur praleidau vaikystę. Pavasarį čia vis dar žydi, o rudenį noksta obuoliai, rūgštūs, žieminiai, dar nenudžiūvo išskobtas alksnis, į kurį įsilįsdavau vaikystėj. O kur dar vietos sapnai – įvairiausiom variacijom. Šitą vietą laikau savo gimtine, nors gimiau kitoje vietoje. Šiuo atžvilgiu aš esu laiminga – iki pat savo mirties žinosiu vietą, konkrečią, kūnišką, savo pradžią: niūrias iki horizonto besidriekiančias erdvės, šalia ošiantį mišką, mišką, boluojantį tolumoje. Žinosiu savo vietą. Žinau tik, kad tai stebuklas, kuriuo esu apdovanota; žinau, kad yra tokių dovanų, kai nesvarbu tampa tai, kaip susiklostys tavo fizinis gyvenimas, ir kada mirsi: rytoj ar sulaukęs devyniasdešimt devynerių.

Ir štai po trisdešimt vienerių metų giedrą pavasario dieną mes nuvažiuojame į mano tikrąją gimtinę. Protarpiais lyja. Sukame keliuku iš kaimo ir važiuojame miško keliais. Iki tos sodybos eiti mišku dar koks kilometras. Visa vietovė jau apaugusi plonais šabakštynais, bet vis dar – žydi narcizai, stūkso pamatų akmenys. Dar kiek laiko – ir šitos vietos neliks, bet laikas narcizų ir akmenų taip greitai neištrins. Kai jau atsiradome toje vietoje,  ilgiau pabūti negalėjome – pila kaip iš kibiro ir taip drioksteli... Jog mes greitai skubame atgal, mintimis dar spėju pagalvoti apie šios vietos dvasią. Šita vieta tikrai turi dvasią, o dar kiek baisių istorijų apie ją tėvai pripasakoja. Todėl aš neabejoju palydovu...

Grįžusi namo ilgai jutau bėgiojant šiurpuliukus, visa savo esybe jutau kažką parsivežusi – ir ūmai, jau po kelių dienų aš atsigręžiu – o prie dūrų stovi ji – į kuprą susimetusi būtybė. Įstrigo tik, kad jos veidas buvo be odos, o raudonas, kaip užgijusi žaizda. Būtybę mačiau tik akimirką, o paskui supratau, kad ji išėjo, sugrįžo į gimtąsias mano (savo) vietas, jai čia nepatiko, ji neturėjo čia ką veikti. Ar kad taip kalbėčiau būtinai turiu būti išprotėjusi? Žinau, kad ne. O jūs manykit kaip norit.

O štai neseniai sapnavau kepyklą kažkur netoli mūsų buvusios sodybos; seniai ten bebuvome buvę, seniai - ne tas žodis, prieš daug metų (jausmas, kad tą kepyklą sapnuoju ne pirmą kartą ir kad yra tokie na laiks nuo laiko pasirodantys vos ne siužetiniai gyvenimo sapnai) taigi - šeimininkė jau pasenusi, sukasi viena su kažkuo. na, ji mus pažino ir pradėjo krauti lauktuvių ir įsišnekėjo, labai pergyvenanti, kad dukra nepadedanti, kad gyvenanti palaidą žvaigždučių gyvenimą. bandžiau raminti, kad gal ji pernelyg konservatyvi, kad dukrai viskas gerai, kad praeis jaunystės šėlsmas ir sugrįš. paskui pajutau, kad ji pavargusi, turi labai daug darbo ir mes turime išvykti.
bet kažkodėl neišvykome iš to seno nepaprastai tvarkingo iš vidaus ir iš išorės namo. nepamenu, ką darėme, bet ji užsiminė apie tai, jog jos sodybą nuo nuomario galėtų išgelbėti kitoje konkurentų kepykloje esantis šakotas didelio ąžuolo stuobrys. turėjome susiderėti taip, kad jį nupirktume ir dar už mažą kainą. isteriškai merginai to padaryti nepavyko, tik diplomatiškiems vyrukams. jiems irgi nepavyko, bet pavyko išsiaiškinti, jog ji padavusi skelbimą tam stuobriui parduoti. taigi vilties spinduliai prašvito
pamenu, kaip ilgai mes toj sodyboj buvom, maloniai leidom laiką (ten buvo visokių užkaborių, pirčių, pyragų, buvo net galima karstytis (laipioti).
taigi - kas tai,  galbūt iš tiesų mitinė kepykla, esanti kažkur netoli mūsų buvusios sodybos. kas žino, kas toje ar kokioje kitoje vietoje stovėjo prie tūkstančius metų. o gal tai tik sąmonbės fokusai. žinoma, sąmonės fokusai.

Žinoma, aš nepajėgiu žodžiais išreikšti tos sapne patirtos neįtikėtinos tikrovės, atmosferos, kvapų, pyrago minkštimo, žydinčių gėlių, pajuodusios medienos, skobnių... Bet iš tikro mes nežinome, kas vienoje ar kitoje vietoje buvo prieš tūkstantį metų, dešimt tūkstančių metų, milijoną... Kokie gyveno vienoje ar kitoje žmonės, ką jie veikė, kuo užsiėmė, ką, iš didelės meilės ar neapykantos mums paliko, ką sukūrė... O gal prieš daug daug metų toje vietoje gyveno visai nežmonės, o buvo, pavyzdžiui, tūkstantmečius  laumių šokių aikštelė  ar netolimame uokse nuo senų senovės  gyveno ragana, o gal kažkur sukosi nykštukai ... Ar dar kas nors. Aš tikiu, jog kiekviena vieta, vandens telkinys, miškas turi savo dvasią, su kuria reikia „susitarti“. Žinau, kad taip negalima galvoti ir tikėti, ir žinau, kad kažkur giliai viduje aš tuo tikiu, ir tas tikėjimas išplaukia į paviršių. Ir kartu aš tikiu... Ir kartais išties manau, jog esame susiję su viena ar kita vieta kaip Siamo dvyniai. Ir jei mano gimtinėje iškirto miškus, nukirto pakelėje stovintį beržą, su kuriuo mes buvom susiję – aš galiu jausti nepaaiškinamą skausmą...

Šitam tikėjime nieko keisto. Kažkodėl mes tikime, kad žmogus turi sielą arba dvasią... Manau, taip ir kiekviena vieta, ežeras, medis, miškas... Iš tikro mes esame susiję su daugybe dalykų...

Po tokių sapnų, kurie išties yra kaip kitas pasaulis – apima nepaaiškinama nostalgija. Kuo ypatingos sapnų šalys (ypač malonios, žinoma) - ogi tuo, jog, kaip retai keliaujantis nuvyksta į kokį kraštą - ir žino, jog niekada čia daugiau nepasilankys, nesugrįš - iš čia nostalgija. Gal net viskam. Kas buvo, yra, ir niekada nepasikartoja.

Gimtųjų vietų-erdvių kontekste, aš prisiminiau ir viešąją erdvę... Ir mąstydama apie viešąją erdvę aš šiurpsnu ne mažiau nei išvydusi šiurpiąją gimtųjų vietų mitinę būtybę.

vakar labai aiškiai suvokiau ir įsisąmoninau viešosios erdvės brutalumą, ir tai, jog aš visiškai visiškai nenoriu ten būti... jog yra ir kitos erdvės... miško aiškštelė, pieva, keliukas, du žmonės, draugų ratelis... ir tai yra tūkstantį kartų svarbiau nei unifikuota ir standartizuota viešoji erdvė... žinoma, viešąją erdvę galima suvokti ir plačiau - kaip tūkstantmečių palikimą... rašytojai, muzikai ir t. t. tai - galima pasakyti, jog tai žmogaus dvasios kelionės... o štai istorija, kaip viešoji erdvė, yra išties brutali ir neasmeniška... karai, žudymai, įtakos zonos ir t. t. bet ir ją turime atsiminti, istorija yra mūsų tautinės savimonės ir mūsų susivokimo pasaulyje dalis. vienas iš tų faktorių, kodėl aš save suvokiu kaip lietuvį ir kokį, kokį išsikeliu uždavinį.

Pamažu pradėjau įsisąmoninti ir tai, jog jau niekad nebūsiu išsvajotoji normalybė. Pernelyg kitaip suvokiu ir net matau pasaulį. Metai mane moko ne tik išminties, bet laisvės ir drąsos, buvimo savimi. Susitaikymo. Išmoko mane būti, jausti, mąstyti-matyti  ir išgirsti... Mano metai neatėmė iš manęs galimybės būti ta trylikos keturiolikos metų mergaite, ieškotoja.  Nenužudžiau jos. O dabar pradedu pamilti.