Aš esu sausas; dvidešimt du

„Aš esu sausas, aš esu sausas, aš esu sausas… Dviešimt du, dvidešimt du, dvidešimt du“.
Šviesa netrukus prigęsta, klausau kur tolsta kieti pėdučių žingsniai, kur jie pradingsta. „Ateik, čia“, - balsas įsako. Šuolis nutyla sofos minkštame paviršiuje, gretimame kambaryje. Tada susikaupiu ir vėl kartoju: „ Aš esu sausas... aš dvidešimt du, sausas“, mano balsas nugrimsta į pagalvę...
Rausva užuolaida nušvinta. Žibintų gatvės juostoje išvystu lėtai artėjantį dviratininką. Ant geležinio vairo sėdi gelsvas mėnulis, pėdalai lengvai sukasi, mėnulis vis artėja. „Trinn, trinn“, nuaidi tolumoje. Nuleistoje užuolaidoje, užauga ilgi lapai... Linguoja nuo vieno lango krašto į kitą, lyg juodi mašinos valytuvai. Staiga sustoja.
„Trrin, trinn... trinn“, garsiai skamba dviračio skambutis, įpykęs dviratininkas nenurimsta. Durų vyriai sugirgžda, išgąsdintas mėnulis pasiselpia lapų užuolaidose. Piktasis dviratininkas nutyla, lyg klausytų mano kvėpavimo.
„Ateik čia, ko tu ten“, pasigirsta tarpduryje. Ant kilimo pabyra plaukai. Vėliau, naktį, aš juos užminu pėda, kai skausmo užspaustas šlapintis, ieškau durų rankenos. Balti plaukai įsivelia šiltoje mano lovoje.
Paryčiui kambaryje, atsiranda prapuolęs dviratininkas, tik šį kartą, jis įkyriai laižo mano kaklą.
- Ei... – prisimerkęs žiūriu. – Nereikia, nereikia! Kutena, – prašau barzdoto Rokio snukio.

****

- Mama, aš vakar dariau, kaip tu liepei, - tariu ryte prie stalo.
- Apie ką tu? - ištraukia iš virtuvinio stalčiaus šaukštą ir atkiša, tada užsikaičia kavos. Ant šiūkšlių dėžės šukuojasi į pravirą dangtį.
- Gi, neprimyžau? – paaiškinu ir, staiga, suabejoju - taigi yra buvę, kad atsikėliau sausas, bet lova kažkodėl, šlapia.
Mama prieina ir atsitūpus šypsosi, kvepia kavos pupelėmis.
- Tu atsikėlei naktį, pameni? - klausia.
- Aha, aš atsimenu, - tikrai apsidžiaugiu. - Ar vėl reikės kartoti tuos pačius žodžius, kad būčiau sausas?
- Kiekvieną vakarą, sūnau. Kiekvieną. Ir „dvidešimt du“ mokinkis. Kokie ten skaičiai, pameni?
- Du - du, - atsakau.
Paskutinis pieno šaukštas lėkštėje per saldus. Paskubomis užsisegu batus ir išbėgu pro duris, atsisveikinęs su užstojusiu kelią, nuliūdusiu Rokiu.
Gaila, kad jam nereikia į mokyklą, galvoju.