Filosofinė beltristika

Ar laukiam ar ne, įvykiai veja vienas kitą žmogaus gyvenime. Nespėjam apsidairyti, o savaitės keičia viena kitą, meti lipa metams ant kulnų. Čia buvai vaikas, čia paauglys, nesusivokiantis gyvenime ir kas vyksta aplinkui, čia jau jaunas žmogus, besiruošiantis kurti šeimą, o žiūrėk ir pats vaikus augini ir tarsi netyčia imi pastebėti aplink akis susidarančia smulkias raukšles, nusivylimų ir netekčių kirčių paženklintas randi pirmas šarmos sruogas plaukuose, o vieną rytą prabundi nuo anūkų juoko...

Taip ir nugyveni gyvenimą nespėjęs net pradėti gyventi. Viskas ką per gyvenimą spėji pradėti suvokti: „mažai laiko duota.. ‘‘

Matai pro šalį lekiančius ir besikeičiančius vaizdus, matai pievų smilgas besistebinčias į dangų, bet vos tik ištiesi ranką jas paliesti, jų vietoje atsiranda namai, o pievų nelieka nei kvapo.

Kas šiandieną yra „rytoj“, rytoj taps „vakar“. Laikas – nesuvokiama žmogaus smegenims materija, kuri tiesiog yra. Mes su juo negalima padaryti nieko, tiesiog būti vienas kitame.

Juokas, pyktis, ilgesys, pavydas ar net meilė – visos žmogui žinomos emocijos, jausmai – priešpriešais pastačius laiką – tampa beverčiais. Jie yra – nes jų nėra.