Palaima

Eini nežinai kur bet eini, pasivaikščiot.
Kojos neša tave tiesiai, o mintys kur kas toliau į priekį už miško.
Girdi daugybe garsų pasikartojančių, nuaidinčių... Ko nutilai?
Akimirka buvai apkurtęs, tavo žingsniai viska užgožia. Sustojo,
sustojo kojos, kvėpavimas, tik širdis vis dar plaka.
Įtempi ausų būgnelius ir godžiai ryji tave pasiekiančias simfonijas,
visos tavo ląstelės apmiršta pagautos gamtos siautulio,
tu tai pat. Kuo stipriausiai prisiglaudi prie rudos derlingos žemės.
Ji tave pamaitina kaip motina ištroškusį kūdikį savo pienu.
Tu toks laimingas, toks ramus. –Ach - atsidusti giliai, gilai, kad galėtum iš naujo pripildyt savo plaučius gaivaus rytmetinio, prisodrintų rasos lašelių ir tyros ramybės, oro. Oro, jausmų...