Išpažintis

Nesiriša šiandien kažkaip eilės ir mano mintys...
Pažinot, ane?
Parašiau, paspaudžiau „publikuoti“ - o galvoje vis tiek „šūdas“verda. (pardon už grubų žodį).
Paauglystėje, vaikystėje, aš buvau mažas vaikas (berniukas, mergaitė - argi svarbu?)... Buvau tiesiog mažas žmogus... Mažas žmogus su dideliais siekiais - būti didžiu (daugelis man pranašavo didžią dainininko karjerą)
Būti poetu (savo laiku, kol dar nebuvo gimęs polėkis išreikšti save eilėmis bandžiau tai atlikti mokykloje S. Nėries eilėmis-sėkmingai, kol nepradėjom to mokytis:)
Būti kitokiu, kol nepaaiškėjo, kad būti kitokiu nėra pats geriausias variantas.
Kitokiu, kol neišsiaiškinau, kad suprasti kitą lytį, ją jausti, nėra „normalu“, tavo lyties atžvilgiu...
Kol nesupratau, kad būti savimi (ir nekreipti dėmesio į kitaip mąstančius yra geriausia) „Pochui jų nuomonė“, yra geriausia, ir būtina tai jiems pasakyti (kas keisčiausia, kad tiesiai šviesiai pasakius jie dažniausiai ne tik supranta, bet ir pritaria tokiai nuomonei)...
Tai kodėl mes bijom būti savimi? Švelniais, jautriais, suprantančiais, atjaučiančiais ir netgi kitokiais?
Nejau mes tokie bailūs???
Manau ne.... Susitaikykim su savimi, atleiskim savo priešams, mylėkim visus - ir priešus ir draugus - ir gyvenimas pasikeis... Mes jį pakeisim...