Koks nepaprastai gražus mūsų vienintelis ir nepakartojamas plastmasinis kamuolys - žemė, ramiai dreifuojantis mėlynoje aliuminėje visatoje! Jis nebijo nieko - nei stiprių vėjo gūsių, nei vandens, tik saulė - jei saulė per arti prisiartins, prie mūsų nepaprastojo namelio, jis gali ištirpti kaip vaškas, palikdamas aitrų plastmasės kvapą paskui save. Mes, šios žemės gyventojai, plastilininiai žmogeliai, turime kloti ją lapais ir laistyti, prakiurdydami purius vatinius debesėlius. Ji turi gerti. Mes turime sodinti medelius, kad jie užaugtų, taptų titanianiais, kad Žemė galetų kvėpuoti. Visa tai, mes turime puoselėti, kad ji galėtų mylėti. Ar ne tai yra meilė? O kas? Kas tai - meilė? Gal užslėptas gėdingas jausmas giliai širdyje, niekam neatskleidžiamas pumpuras? Ne, aš kalbu apie kitą meilę. Kodėl mums neėmus mylėti daiktų? Mylėti žmones? Nee... Tai per daug sudėtinga. Per daug viltinga. Mylėti daiktus kur kas paprasčiau. Įsimylėjau printerį. Taip geriau. Jis neims vaidinti gražuolio švariais batais, baisiai geidžiamo ir nepasiekiamo. Jis čia. Gali jį kada nori apkabinti, pabučiuoti. Nereikia niekada nervuotis, ką jis galvoja, nes jis - jis negalvoja! Gali su juom nekalbėti, kai nenori, kai jis tau nepatinka. Jis neims pavyduliauti, jei įsimylėsi prailgintuvą. Ir visgi - mes, maži plastilininiai žemės žmogeliai, turime išmokti mylėti. Mylėti ne daiktus, bet žemę. Tai sunkiau, nei su žmonėm. Pabandyk pats.