Apie tėvą

Tėvas nebuvo medžiotojas. Neturėjo medžioklinio šautuvo, medžioklės kostiumo, panašaus į miškuose besislapstančių kareivių aprangą. Neturėjo nei kepurės su plunksna, kokias dėvėjo medžiotojai filmuose. Jo batai nebuvo aukšti iki kelių. Kvepėjo jis ne prakaitu, o lietumi.

Žiemą į mišką važiuodavo tik slidinėti. Tiesa, jo storos kombinezono kelnės buvo panašios į medžioklines, - tokias medžiotojai velkasi žiemą, kai medžių šakos pokši nuo šalčio. Didžiules tamsios samanų spalvos kelnes su petnešomis, beveik tokias pat, kaip tėvo. Tėvas čiuoždavo, apsivilkęs ryškiai mėlynu kombinezonu. „Kad atpažintum iš tolo“, - taip jis aiškino baltame sniego fone akį rėžiančią kombinezono spalvą. Ir iš tiesų, jeigu čiuožinėti susirinkdavo daugiau žmonių, visada akimis rasdavau tėvą, net jei ant tolimiausio kalnelio būtų stovėjęs ar čiuožęs.

Medžiotojas mano tėvas nebuvo. Nėra buvojęs medžiotojų namely su briedžių ragais, šernų galvomis, pakabintomis ant sienų. Nevalgėm niekada keptų fazanų. Stipriuosius gėrimus gerdavo tik labai sušalęs. Degtine trindavo nuo šalčio nejautrius kojų pirštus, kai grįždavom iš miško žiemą.

Nors jaunystėj turėjo vieną tikro medžiotojo atributą – vešlius ūsus – peržengęs ketvirtą dešimtį, ryžtingai juos nusiskuto. Tikriausiai ne todėl, jog nenorėjo būti panašus į medžiotoją, o todėl, kad labiau patiktų mamai. Mama atrodydavo puikiai. O tėvas: kuo senesnis buvo, tuo mažesnius akinių stiklus rinkdavosi, nusiskuto ūsus ir tepdavo veidą kremu po skutimosi.

Dvi savybės, būdingos medžiotojams, nebuvo svetimos ir mano tėvui. Tai – keltis su aušra ir „uosti mišką“. Šeštadienio rytais, kai tėvo ranka žadindavo mane, būdavo vos prašvitę. „Žvėrys išsibėgios“, - sušnibždėdavo jis tyliam kambary. Pirmas dalykas, kurį suvokdavau, vos atsikėlęs: kad „reikia ilgų kojinių“. „Būtina užsitraukti kojines ant kelnių klešnių“, - tikino tėvas. Šio veiksmo svarbą supratau vėliau, į kulkšnį įsisiurbus erkei.

Mokėjo „uosti mišką“ tėvas. „Kairėje, už krūmų – pelkė“, - konstatuodavo, žingsniuodamas per purias samanas. „Grįžkim atgal, greit lis“, - sakydavo jis. Mes čiupdavom pilnus ar puspilnius krepšius ir skuosdavom link automobilio.

Tėvas nebuvo medžiotojas, nors vieną kartą sumedžiojo. „Jauną stirnaitę“, - juokėsi jis, kai paklausiau, ką būtent. Ir varovą turėjo tik vieną, tuo pat metu ir medžiotoją – tą patį, kuris vaikydavosi nematomus žvėris po mišką.

„Tėti, žiūrėk, ką nušoviau! “, - šaukdavau aš, išrovęs baravyką su visomis šaknimis. „Atnešk greičiau savo laimikį, noriu jį pamatyti! “, - kažkur toli aidu atsikartodavo tėvo balsas ir aš kiek įkabindamas pasileisdavau to balso link.

Ruduo – toks slėpiningas metas. Niaukiasi miškas ir vėl suspindi. Nuklysdavau vienas į tankius eglynus: kiek įvairiausių žvėrių aptikdavau, palindęs po eglių šakomis. Kiškių, šernų, lapių, net briedžių...

Žiemą - kitaip. Beviltiškai susipynę slidžių takeliai. Šerkšnas aptraukia šaliką ir plaukus, išlindusius iš po kepurės. „Ar nesusiduria žmonės, lėkdami su slidėmis nuo dviejų priešais esančių kalnų? “, - klausiu tėvo. „Reikia sukti į šoną, jei taip nutinka“, - aiškina jis.

Žiema – smagiausias metas. Leki nuo kalno milžinišku greičiu, stabdai kojomis rogutes, sniegas iš po kojų aptraukia veidą tarsi cukraus vata, kai siurbi ją, įkišęs nosį į pusnį.

Žiemą tėvas čiuožia slidėmis ir traukia rogutes. O kai išeiname į gatvę, kiša jas po pažasčia ir neša. Žiemą negali pajudinti kaklo, nes „vėjas buvo įlindęs po šaliku“, kai čiuožei. Žiemą niekada nelyja, tik greitai temsta...

Mano tėvas būtų prastas medžiotojas - jis trumparegis. Nepastebėtų pėdsakų, ar jie visai čia pat, po kojomis, ar kur toliau; nežinotų kada ruošti šautuvą ir šautų vis pro šalį. Miške jis galėdavo tik nuolankiai sulyti, bandydamas įžiūrėti stirnos jauniklį, rupšnojantį žolę nuošalioje pievoje. Labiausiai jį įkvėpdavo tas miško rūkas, tarytum valanti drėgmė.

Negalėjo jis būti medžiotojas, tik kartą iššovė. Taip stipriai ir tyliai, širdies gilumoj, kad vos suvirpėjo.