Sudie, sūnau

Vakar šypsojais taip nerūpestingai,
Perlais nusagstytam žvilgsny slėpėsi dangus.
O kas, kas nutiko šiandien,
Kad ant vaškinių lūpų kaupiasi lietus?

Atrodo, lyg pro miglą regiu, kaip tu kritai,
Bandė tave prikelti drugeliai milžinai...
Dangus vis verkti nesiliauja kruvinu lietum,
Ir žemė nesidžiaugia draugyste su sūnum.

O kas, kas gi mums nutiko, kad tapome šalti?
Vakar dar šypsojais, o šiandien jau tyli.