Lakoniškai Kvailas Pasakojimas Apie Vienišąjį Miesto Riterį Vinculį

Kažkur giliai giliai miesto betoninėje baloje, tarp purvinų gatvių ir skaniai kvepiančių „Maximų“, gyveno vienišasis miesto išdykėlis Vinculis... Draugai dažniausiai jį vadino tiesiog Miau, bet čia tikrai niekuo dėta ta katytė, kurios vis dar purvina uodegytė nenorėjo lįsti į sovietmečiu smirdančią Vinculio mėsmalę... Kaip sakant, „paleido truputį ant čeburėkų“, mat ją galas, visitiek neskani buvo bjaurybė. Tai va.. Vinculis... Žmogus tikrai nagingas, kaip sakant, turintis auksines rankas... Anksčiau minėtais kulinariniais sugebėjimais jis neapsiribojo.. Taip pat buvo pagarsėjęs savo dar „chruščiovmečiu“ įgytu duslintuvų krapštytojo ir „raskladuškių sulankstytojo“ specialybėmis. O taip, kadaise Vinculis buvo garsus ir gerbiamas Komunistų partijos tikras Lietuvos patriotas, Vilniaus miesto kontrabandos ir propagandos specialistas. Net pats Feodoras Jakimovičius jam ranką spaudė! Neklauskit, aš nežinau, kas jis toks, bet Vinculis tuo labai didžiavosi ir iki šiol nusiima kepurę, eidamas pro pasisveikinimo vietą – kur dėdulė Leninas išdidžių žvilgsniu vis nužvelgdavo: „to learn, to learn, to lean,... “ Bet praėjo gražios dienos, išsinešė laikas tą mielą kolūkio kvapą, šiltus karvės tešmenukus, nesibaigiančią naminukės statinaitę, o, svarbiausia ir baisiausia, senas geras sovietiškas „raskladuškes“... Dingo verslas, dingo noras, priviso „celofaniniais maišiukais“ ir lietuviškais bananais smirdančių „Maximų“, atsibodo gyventi, o ir už kiekvieną butelaitį neduoda, o tik atima šiais feodalizmu ir kapitalu smirdinčiais laikais. Liko tik senas geras ir neplyštantis Latvijos „Triko“ treningiukas ir seni kvaili prisiminimai.. Paliko Viunculis vienas, tik su savimi... Labiausiai jis mėgo sedėti ir žiūrėti į šiuolaikinius studentus, valgančius dešrelę per pus su „3 kapeikom“ jau lyg ir pasenusiame jų 2005 metų Peugeot 206… Kažkada gi ir jis toks buvo, pilnas energijos, noro tobulėti santechnikos ar kito gėrio srityje... Bet paliko tik senas vargšas diedukas, besiglaudžiantis prie šiluminio mazgo, o ten juk šilta, namai... Jis gi.. Jis gi tikrai ne kaip tie valkatos, kurie po laikrasčiais miega Sireikiškių parke... Nea... Vinculis išsaugojo du tikrus savo draugus: Orumą ir savo 15 metų senumo laiką, vardu Maximas (iroiškai liūdnas sutapimas).. Bet... O valgyt taip norisi, taip labai, kad net pirštai pradeda panašėti į taip trokštama „Palangos“ duonos riekę.. O dar čia tie studentai... Nieko nebelieka.. Nieko... Visiškai.. Ir jis vėl išsitraukia savo sovietmečiu smirdinčią mėsmalę ir su gailesčiu paskutinį kartą pažvelgia Maksimui į akis....

                                                                                                                           
Made By SilenceHill ®