Taip... paprastai

Kaip žvaigždės - laiko, ir išlaiko

juodo
skliauto
aukštį,

Taip mūsų sielas - ramuma dangaus,
ugnies
ir vandenų.

Dar - graudžiai raudantis naktyj -
ar tai žmogus
ar paukštis,

ir dar
nustebęs vaiko žvilgsnis,
priverktom akiduobėm tylių maldų

paglostęs švelniai,
karo dūmuose,
tarp smilkstančių griuvėsių
drugelio sparno briauną,

saulėtu šypsniu,

trumpam nutūpusio, ant gležno jo
ir balto,
plaštaka nutraukta,

riešo.

Dar -
svirplio ašara,
ant rudenio blakstienų

nekaltų...


Visai taip pat, kaip Protas,
Meilės sumedžiotas,

ir vėl išlaisvintas, pasaulio Grožio,
iš Kančios randų -

Taip paprastai
kaip žvaigždės - laiko, ir išlaiko juodą
aukštį,

ant Žemės.

Žemėn nenukritusį.

Ir be (jokių) sparnų.