Van Gogo dangus

Tylus miškas, truputį Van Gogiškas, niurnėjo savo medžių kalba taip garsiai, kad  Moirui teko nejuokais sunerimti, kad gal netyčia kokiam futuristiniam vaizdely galėjo atsidurti. Debesys sidabriniais ratilais sukosi virš niekam nereikalingos Moiro galvos ir taip besisukdami priminė jam cigaro dūmų verpetus- tokius pat nereikalingus, bet malonius. Beveik kaip gyvenimas. Tik tik tik. Medžiams nutilus girdėjosi tik nenaujų jo batų kaukšenimas. Beprasmis ir nušiuręs, panašiai kaip batai ar net pats Moiras. Išties- stebuklinga kaip toks nereikalingas ir niekur nelaukiamas žmogus gali taip niekšingai rodytis visiems akyse. O medžiai ir vėl prabilo. O batai toliau kaukšėjo. O debesys vis dar sukosi Van Gogiškais cigaro dūmų verpetais.
- Ant plyno lauk mus augino... – Moiras uždainavo savo nenauju ir neišlavintu balsu. Jis taip darė mat jau pradėjo suprasti  medžių kalbą.
- Šitas šuva šniukstinėja mūsų šalikeles. Šitas ššš šitas nereikalingas ššš šitas....
Ir jie sau taip maloniai ir toliau būtų ošę, jei Moiras nebūtų paminėjęs plyno lauko- mat jis buvo nemalonus medžiams turintiems savybę būti iškirstiems.
- šššššš netikėlis ššššš šito padaro ššš niekma nereikia šššš

Visai gali būti, kad medžiai supyko. Tie medžiai, matot, buvo labai žmogiški.

- Žinau, - tai viskas ką Moiras tegalėjo pašnibždėti savo nenauju ir neišlavintu balsu.

Jis apkabino vieną nesimpatišką beržą ir tyliai savo rankomis išliejo visas godas. O tas, atsidėkodamas- savąsias. Mat beržas buvo vienas tarp pušų ir dar pakumpęs bei sukrypęs.

Baigęs lieti godas Moiras paliko beržą toliau melancholiškai ošti  ir nešė savo nereikalingus ir susidevėjusius batus ten kur jų niekas  nelaukė.