Jie geri vabakiukai...

Jie, iš žiedlapių, pavasario žiedų, dėlioja begalinės Laimės dėliones:
Apseilioja kraštelius jų, ir sulipdo ištisas mozaikas -“Meilės miestai“; 

Sukuria jie apokalipses, ir net pasaulio pabaigas, iš oro permainos briaunų,
Suveria jausmus, ant juodo ūso, pievoj skraidančių drugių žiedadulkių gardėsy.

Iš saldainių popierėlių gali Nojaus laivą išlankstyti ir tikėti - „jis išplauks“, 
Kol užmiega, šaltą molžemį apsikabinę, amžinam, kaip ir visi užgimę Saulės miestui... 

Jie poetai - jie dėlioja susikaupę lopinėliais dėliones, iš sugalvotų Saulės marškinių,
Ir užrašo, tyliai krebždindami plunksną, išsitiesę mėlynam mėnulio pilnaties pavėsy...