Jai nėra šansų išgyventi...

Mirtė - pankė, anarchistė. Mėgsta viską, kas susiję su mirtimi. 16m. Įsivėrus auskarus į lūpos abu šonus.
Butelis - pankas, groja grupėje „Vėjas”. Su skiautere. Visada su savim turi alaus butelį ir cigarečių pakelį. 17m. Įsivėręs du auskarus į antaki.
Siela - įdomi asmenybė, kurianti eilėraščius, kuriuose visąlaik mini mirtį ir kraują. 16m. Įsivėrus 3 auskarus į nosį ir vieną po lūpa.

Naktis. Mirtė, Butelis ir Siela eina siaura gatve ir gurkšnoja alų. Staiga Siela sustoja ir atsisėda kelkraštyje.
Butelis> Kas tau yra?
Mirtė> Jau visą dieną kažkokia nesava!
Butelis> Ša! (patylomis) Ji kažką niūniuoja...
Siela> ...Košmarai nerimsta mano galvoje, o skausmas aplanko ir tave...
Mirtė> O, juk tai mano mėgstamiausia daina! (kartu niūnuoja) Ant kapo padėtos rožės baltos, kryžius apverstas, žvakės šaltos...
Butelis (pritaria)> Ir kraujo žymės ant tavo veido, ir šaltas žvilgsnis mane valdo...
Siela nustojo dainuoti. Ji sustingo ir žiūrėjo į žvaigždes. Įsivyravo nesmagi tyla.
Mirtė (kad nutrauktų tą nesmagią tylą)> Gal rytoj nueisim į mūsų „chatą”? (Tai jų vieta, kur jie dažniausiai būna kartu. Medinis namelis, kuriame Butelis įrašinėja dainas. )
Butelis> Aha... Reiks pabandyt įrašyt tą gabalą „Nužudyk mane švelniai”.
Pagaliau ir Siela sukruto.
Siela> Guliu aš ant žolės, žiūriu į žvaigždes, gal kas nors mane iki jų nuneš...
Mirtė> Ir vėl sukūrei? Gražu...
Siela> ...Paimsiu gitarą, užgrosiu dainą liūdną, o turbūt paskui paskęsiu ašarų liūne.
Butelis> Tikrai gražu.
Mirtė paėmė piešiantį akmenį, kurį rado šalia savęs ir su juo parašė žodį MIRTIS. Paskui truputi palaukus, žymiai toliau parašė žodžius MOTINA ANARCHIJA ir nupiešė anarchijos ženklą. Perbraukė savo ilgais pirštais per rašliavą ir keistai nusišypsojo. Staiga išgirdo Sielą kūkčiojant. Ji verkė.
Mirtė> Kas atsitiko??? Gal kas mirė???
Butelis> Baik kalbėt apie mirtį! Matai, kad jai blogai...
Mirtė> Nu aš gi nieko negirdėjau, papasok, ką kalbėjot!
Butelis (pašnibždom, Mirtei į ausį)> Na... Ji neseniai sužinojo, kad serga kažkokia liga...
Mirtė> Kokia?!
Butelis> Neišgirdau jos pavadinimo...
Butelio balsas pradėjo virpėti.
Butelis> Jai nėra šansų išgyventi...
Jis pajuto Mirtės šaltas rankas, ir suprato, kad Mirtės skruostais rieda ašaros. Butelis taip pat nesusilaikė.
Mirtės mintys: „Nemirk, Siela, nemirk!.. Jei mūsų Siela mirs, aš irgi mirsiu... neišgyvensiu... ne...”
Butelio mintys: „Kodėl jai taip atsitiko? Ji nuostabus žmogus... Aš pasiilgsiu jos labai labai... Kodėl mes turim ją prarast... kodėl?..”
Sielos mintys: „Kodėl man... Kokia aš apgailėtina... Net savęs gyvos negaliu išlaikyt... O siaube... Nenoriu palikt Mirtės ir Butelio... Labai nenoriu.... Ką man daryt... KODĖĖĖL... Kodėl mano tokia lemtis...”
Jie visi trys stipriai apsikabino ir isteriškai pradėjo verkti.

Kitą dieną Mirtė ir Butelis ėjo link jų medinio namuko. Užtinę. Aiškiai matėsi, kad visą naktį nemiegojo. Jiems kažko trūko... Taip, jūs supratote... Jiems trūko SIELOS... Mirtė pradėjo verkti. Žmonės į ją žiūrėjo perkreiptomis akimis. Butelis taip pat pradėjo žliumbt... Mirtė pažiūrėjo į žmones ir isteriškai pradėjo rėkt.
Mirtė> Ko žiopsot?!?! Nesat matę žliumbiančių padarų ?!?!?!?! Kad jus į kapus!!!..
Ir dar labiau pradėjo verkt. Butelis ją nuramino, apkabino ir jie abu nužingsniavo link jų namuko...

Tikėkimes, kad nepakartojama, romantiškai įdomi Siela, danguje ar pragare, tokia pati yra ir DABAR...