Aš atėjau į beprotybę

Aš atėjau į beprotybę... Ir mano mintys paskendo naktyje, tam kad sugrįžčiau kitu žmogumi... Tie žodžiai kylantys iš praeities ir mintys apgobiančios mano protą. Tas paprastas pasaulis išnykstantis iš praeities. Su juo paskendo ir visi praradimai, ir viltys. Sukurtas naujas pasaulis. Mintys užpildančios jį iš vaikiškų žaislų pasaulio. Absurdiškas mąstymas. O kas jeigu? Pasimetusios mintys ir vėl viskas susideda iš naujo. Ar pameni tą vaikišką veidą? Ne? Kodėl? Taip. Bepročio mintys. Jų niekaip nesugebi susekti. Pasineri į šešėlius. Tu pats šešelis. Išnykstantis su saulės laida. Ir atsirandantis su kiekvienu šviesos žaismu. Beprotiškas juokas skambantis galvoje. O juk koks nuostabus dangus nudažytas pilkai. Prapliumpančios dangaus ašaros. Kaip gera jausti šlampančius marškinius prigludusius prie kūno. Ir sugeria tave žemė kaip tą lietų. Ir tu juokiesi garsiai garsiai. Kas tai? Tai beprotybė? Ar tik mintys kurios išgaruos kai tu prabusi?
Aš atėjau į beprotybę, tam kad sugrįščiau kitu žmogumi...