Mano tėtis vejasi Skebėrą-
iki šimto jam teliko tiktai du.
Ir šviesaus proto jis tebėra ,
kad man, jo dukrai , netgi pavydu.
Tas šimtmetis praūžė tarsi vėjas,
taip greit , kad net nesitiki pačiam.
Ir nors kažin kaip bepanorėjęs,
nebepasuksi laiko juk atgal...
Rods dar tik vakar čia skambėjo
švelni naktigonių daina,
ar nuo dalgių šienpjovių aidėjo
gimto sodžiaus žydinti lanka.
Daugel metų tėtis nebemato saulės
ir pavasario baltų žiedų šarmos,
bet jį domina šis nuostabus pasaulis,
nors sumažėjo jame žmonių šilumos.
Tad nepamirškime per Tėvo dieną,
pasveikint juos nors švelniu žodeliu.
Ir palinkėti ,kad gegutės mielos
jiems dar kukuotų daug pavasarių žalių...