už tukstantį ačiū

Aš priglusiu prie lūpų,
Nesvarumą žadančiu bučiniu.
Už tavo šilumą zuikučiais dūkusią.
Pasaulį jaukų kvėpavimu juntamą.
Už balsą savą,
Jis mano ego kuteną.
Už tūkstančius rūpesčiu kvepiančių,
Saulę sušildančių
Ir nuginkluojančių - ačiū.
Vėl tavo pėdomis į pasaulį žengsiu
Jis toks artimas rodosi...
Ir saugiai atviras-rojus.
Už nuostabų rytą
Ir svajonėms duris pradarytas.
Už geidžiamą, gyvą, svajingą troškimą.
Už mano gyvenimą be praradimų.
Vanilę kvepiančia nuostabią dieną,
Cinamono skonio vakarą vėsų ne vieną.
Už pasaką  pažadu į delną įdėtą.
Už tai, kad tikiu, gyvenu, tobulėju.
Naktis be sapnų-kuriose aš ir tu...
Kai pakilt nesunku, taip aukštai be sparnų.
Už neištartą lūpomis pažadą...
Kai esi viskas primena,
Stebuklu prisidengusią pasaką.