...

Kadangi negaliu girdėti muzikos, dedu visas viltis į tave. Paimti ir duoti, o gal veikiau duoti ir duoti yra muzikos pašaukimas. Man taip trūksta muzikos, jos garsų ir didingai nuolankių jos peripetijų. Kadangi negaliu girdėti muzikos, dedu visas viltis į tave, lietau, kuris man suteikia tokį malonumą sėdint uždaroje erdvėje jaustis tokiai saugiai. Norėtųsi, kad vieną dieną tuo lietumi virstu kažkas žmogiškesnio ir būtų manasis lietus, manoji muzika, manasisi malonumas ausims, kurio niekaip negaliu surasti išsipusčiusiuose povuose, slampinėjančiuose po dieviškai paprastą žemę. Ieškoti tų garsų gal man prie jos šerdies reikėtų, atsigulus ir įklimpus jos poruose, kurie man leistų kvėpuoti, bet tikriausiai mane tada apniktų baimė tenai jos neberasti. Dar ir dabar nežinau, kodėl aš taip tikiu tą muziką rasti jos paviršiuje. Galbūt tikiu, jog vieną dieną povų plunksnos virs natomis, o viena švelni melodija pamalonins ir mano ausis. Ji aura apdengs mano galvą, užmerks akis, išlaisvins sielą ir nuves ten, kur durys prasiveria tik kartą gyvenime ir kur laukiami tik tie, kurie to labai ieškojo...