Jaučiu rudens spalvotą žavesį
vaikas prie kelio akmuo prie upės
sveikinas gluosniai šakom nukarusiom
vienišas paukštis medyje supasi.
Saulė jau leidžiasi baigėsi vasara
bet vakaras toks dar gražus
net bijau pasijudinti
paukščio to vienišo miegančio medyje
neleiskim pabudinti.
Akmenys medžiai ir vaikas prabyla
sutrauko tylą suardo ir girdim
krentančio lapo šauksmą nebylų
tiesiai į paukščio širdį.


zitule






