Tyli kelionė į niekur

Kūkčiojantį balsą tvirtai užgožia ausyse spengianti tyla. Bandai kažką išlementi, stengiesi bergždžiai – ji kovos lyderė. Akivaizdžiai nukreipi žvilgsnį žemyn, pasielgi kaip dera doram pralaimėtojui. Akių obuoliuose atsispindi sieninis veidrodis, paprastai fiksuojantis įmantrius žmonių judesius, o dabar stebintis sustingusią lėlę, panašią į pigią „Barbę“ iš netoliese esančios žaislų parduotuvės lentynos. Dar kažką išmekeni kaip nuskriausta avelė, o piemuo suteikia tau išganymą, kurio, manai, nesi vertas: „Ne, pasakiau, tikrai ne! “
  Nevažiuosi... Nors taip norėjai įdegti – nekenti į sūrį virstančios odos, nekenti ir sūrio, kurį mama paliko vakarienei – jis pernelyg skylėtas, o tu pernelyg bijai tamsių skylių. Nors teoriškai per mažų, kad įkristų tavo kūnas, bet atmink – siela visad krenta pirma.
  Ach, kaip pleška bilietas į išsvajotąją šalį... Prie jo skleidžiamos šilumos spėja įdegti smilius, kiti pirštai netoleruoja rasinės lygybės ir džiaugiasi „negriuko“ skausmu. Minutėlę paaikčiojęs pajunti neapsakomą pykti tam,  kas tave sukūrė, kas tave maitino, kas aprengė... Kodėl jis turėjo kištis į tavo asmeninį gyvenimą net nepaklausęs, ar tu to nori. Ir dabar vėl kišasi su itin trumpu ir itin skaudinančiu žodžiu – ne... Pyktis pasiekia apogėjų ir raktai, besiilsintys striukės kišenėje net nepajunta, kaip greitai atsiduria „Audi coupe“ spynelėje... Variklis suriaumoja, prasideda kelionė.
  Ratai svyla – piktai spaudi akseleratoriaus pedalą. Apsvaigsti nuo įniršio ir nevilties, tačiau raudoną spalvą šviesofore dar įžvelgi. Jautiesi visagalis už apvalaus ir pavojingo daikto, nors nesi Dzeusas... O taip norėjai į Graikiją ... Tu nebe vaikas, bet vaikiška svajonė. Kiekviena svajonė skaudi, kai ji sudūžta. Aštrios šukės tuomet maudžia tavo kūną, duria, veržiasi gilyn. Pasiekusios protą jos paverčia tave į kupiną neapykantos vampyrą, ištroškusį keršto ir kraujo, daug kraujo... Užsidegusi žalia šviesa, suteikianti judėjimo laisvę, nepastebimai tau pasako, jog liko tik kelios sekundės. Tik-tak, tik-tak... Akimirka, kurios metu jau nebegali nieko pakeisti. Supranti, kad dužusi svajonė buvo bevertė vaikiška užgaida, bet šukės pasitaikė per aštrios... Paskutinį kartą, švelniai pabučiavę asfaltą, ratai pasisuka. Koks gražus jų švilpimas!
  Klaikus vėjas apglėbia Vytauto gatvę... Netoli sankryžos, išvertę storus pilvus, ilsisi du automobiliai. Liudininkų rankų gestai rodo, jog pirmasis netikėtai, tartum nuo kažko bėgdamas, išlėkė į priešpriešinę eismo juostą. Tačiau nė vienas liudininkas nežino, kad automobilį vairavęs žmogus bėgo nuo smailiakampių šukių... Stiklų įvykio vietoje daug, bet kažin ar jie galėjo taip stipriai įdurti. Pirmojo automobilio salone liejasi kraujas, daug kraujo, kurį buvo galima priduoti artimiausioje ligoninėje – būtų kur kas naudingiau... Iš antrojo automobilio išsiropščia nedidukas plikis. Atsistojęs pažvelgia į pozuojančią transporto priemonių porą ir piktai, bet gailiai ištaria:
- Ir kur jis taip lėkė?
  Pro šalį eidamas keistas senolis, niekieno nepastebėtas, atsako:
-Tyli kelionė į niekur...
  Vytauto gatvėje įsivyrauja tyla...