Sekundė dangaus

Prabudusi jaučiau, kaip galva svaigsta nuo košmarų, akyse dar vaidenasi realybei tolimi nepažįstamieji. Smelkė riešus ir kojas, nežymiai virpčiojo lūpa, ir spėjau padaryti išvadą, kad pamažu išeinu iš proto. Kadangi tuo metu viskas atrodė kaip nesibaigiantis miglotas sapnas, man nebuvo baisu.
Grįžęs brolis ilgai kažką darė virtuvėje, neužėjo į mano kambarį pasisveikinti, ar bent pažiūrėti, kaip laikausi. Galiausiai pati neištvėriau ir nuėjau į kava kvepiančią virtuvėlę. Faustas sėdėjo prie nedidelio, murzina staltiese apdengto stalo. Brolio veidas buvo apsuptas karštos kavos garų. Pamaniau, kad jis manęs nepastebėjo, nes vis dar žvelgė kažkur į tamsų virtuvės kampą. Stovėjau tarpdury ir laukiau, kol jis man tars žodį. Neištvėrusi, atsisėdau priešais Faustą ir tyliai tariau:
-Atsiprašau.
Faustas nekreipė į mane dėmesio. Sėdėjau sustingusi ir jaučiau, kaip virptelėjo širdis. Brolio veidas buvo akmeninis. Jis mąstė. Nepajėgiau nutraukti jo žvilgsnio, susimąstymo, todėl laukiau, kol jis atsitokės.
-Už ką... – nė nepažvelgęs į mane, paklausė. Tas klausimas skambėjo retoriškai, bet turėjau į  jį atsakyti.
-Kad esu.
Pasakiau ir giliai įkvėpiau. Nusivyliau savimi, kad pasakiau  ne tai, ką norėjau pasakyti. Suvokiau, kad tokie žodžiai absurdiški ir norėjau atsiprašyti visai ne dėl to. Mano lūpos kalbėjo pačios, o širdis aikčiojo iš nuostabos ir nusivylimo, tarsi klausdama manęs: ką tu kalbi?
Brolis pažvelgė į mane. Šaltas akmeninis žvilgsnis. Jaučiausi tarsi nusikaltęs vaikas prieš tėvą, tarsi pieną išliejęs kačiukas priešais savo šeimininką.
-Tu nesupranti, ką kalbi. Tu nežinai, ir tikriausiai nejauti, kaip tai skamba... Tu tikriausiai nė nenumanai, kaip aš turiu jaustis. Aš bijau dėl tavęs, Stela. Tu mane baugini. Pastatei mane į keblią padėtį. Mama mane pribaigtų, jei sužinotų... O dar tos tavo kalbos... Jos siaubingos... – brolis atrodė sutrikęs, susirūpinęs, bet sugebėjo išlikti šaltas.
Užsimerkiau, tarsi kaupdama skausmą.
-Mama jau žino.
Faustas suraukė antakius ir klausiančiai pažvelgė į mane, netgi pasilenkė į priekį.
-Kaip? Iš kur?
-Aš jai pasakiau...
Brolis staigiai atsistojo, delnais patrynė veidą. Faustas atrodė susinervinęs.
-Išprotėjai? Ir kaipgi tu jai paaiškinai, kodėl tu čia? – jis pradėjo ant manęs šaukti.
-Aš jai nieko...
-Ką ji sakė? Gal ji pagyrė tave už tokius drąsius žingsnius?
-Bet aš tik...
-Mamytė tikriausiai labai apsidžiaugė, paplojo rankomis ir dar pažadėjo atsiųsti tau pinigėlių, nes reikės iš naujo gyventi?
-Faustai, juk...
-Ne, Stela... Dabar tu priklausai nuo manęs. Dabar viską, ką sugalvosi padaryti, turėsi tartis su manimi. Aišku? – brolis buvo gerokai įsikarščiavęs.
Nuleidusi galvą rijau ašaras.
-Aš klausiu, ar aišku?
Sugebėjau tik pritariamai palinksėti galva. Laukiau, kol jis išeis iš kambario, bet jis stovėjo ir žiūrėjo į mane. Dar niekada brolis taip nekalbėjo su manimi. Galėjai nujausti jo mintis, - Apgailėtina sesuo...

Pagaliau jis jau ėjo pro visada atviras duris. Tarpdury sustojo ir ramiai pasakė:
-Rytoj eisim tartis dėl mokyklos.
Suspaudė širdį ir norėjau šaukti, kad nenoriu niekur niekada eiti. Niekam nenorėjau rodyti savo apgailėtinos egzistencijos.