Kelionė atgal

Moku šypsotis,
kai man labai sunku.
Moku išsikalbėti,
kai esu visiškai viena.
Šoku be muzikos ir
kalbu be žodžių.

Dažnai kartoju savo vardą. Kartoju jį dieną ir naktį. Kartoju ir tikiuosi, jog jį kas nors išgirs. Darau tai, nes viliuosi, jog kas nors jį išgirdęs supras mano kančią ir galbūt tuomet pašauks mane vardu... Bet to iki šiol nesulaukiu.
Esu vieniša. Einu gatvėmis, ir visų veidai nuo manęs nusigręžia. Aš niekam nereikalinga. Nematau ateities. Jei pažiūriu toliau savo nosies, regiu juodą spalvą. Bet ne! Tai ne spalva! Tai mano kančia. Jaučiu, jog manęs laukia dar didesnis skausmas, dar didesnė neviltis ir baimė. Jaučiu tai, ko iki šiol nejaučiau. O galbūt negalėjau jausti. Juk visai neseniai pradėjau mąstyti. Gyventi aš jau seniai negyvenu. Nepamenu tokios dienos. Meilės, kaip ir šilumos, laimės ir džiaugsmo niekada nejaučiau. Ir net neįsivaizduoju, kas tai per jausmai. Man... Ne man, o kažkam kitam apie juos kalba kiti. Su manimi jau seniai niekas nebendrauja. Išskyrus Tave... Tu – mano vienintelė paguoda. Tu mano užuovėja. Mano rankų jau seniai niekas nelietė. Tik tu, šiltasis rašikli... Tik tu jauti tą stingdantį šaltį. Aš nežinau, ar ilgai pajėgsiu tai kęsti. Mano mintis, jausmus ir žodžius girdite tik Jūs. Tik nežinau, už ką Jūs to nusipelnėte.

Norėčiau būt žvaigžde
ir saule raudona.
Paliesti tą žydrą dangų
ir skristi kaip paukštis tolyn.
“Aukštyn! Aukštyn į padanges! ” –
Man šaukė balsas širdies.
Bet manosios rankos
to skryždio pajust negalės.

Rytas. Kaip ir kaskart stoviu prieš veidrodį ir kartoju: “Aš graži! ” Tai man sukelia juoką. Akys su kiekviena bundančia diena vis labiau pilkėja, merkiasi. Jaučiu, ta diena ateis netrukus. Imu šukas ir šukuoju plaukus, kurių nedaug teliko. Susimąstau. Tuomet garsiai sušunku: “Kvailė! ” Ir taip kasryt.
Melancholija... Monotonija. Tai mane varo iš proto. Kasryt meldžiuosi, bet tik ne... Meldžiuosi sau. Keista, ar ne? Be abejo! Kas gali būti beprotiškiau už maldą sau? Viskas! Visas gyvenimas, mano gyvenimas yra beprasmybė. Bet man taip patinka. Gyvenimu aš nesiskundžiu. Matyt, tokio nusipelniau. Bet ne! Aš nenusipelniau nieko! Aš pati jį tokį susikūriau.
Taip, brangieji. Jūs ir vėl kartu. Tik leiskit paklausti: kodėl? Tikriausiai ir Jums nusibodo būti vieniems, tiesa? Tad būkime kartu, tik nelaimingi…

Nėra pasauly kaltų ir nebus jų,
yra tik nelaimingieji...

Šiąnakt, kaip ir kasnakt, sapnavau save. Mačiau, bet negirdėjau. Jutau, bet neliečiau. Buvau kitokia. Buvau tokia pati, bet kitokia. Žvelgiau žydromis akimis, o jose atsispindėjo kraujo jūra.
Ryškios kraujo bangos daužėsi į krantą, nešdamos skausmą.
“Vargšelė”, - ištariau sau ir nuėjau. Tai buvo paskutinis mano žodis, nors ir vienintelis. Paradoksalu, ar ne? Bet gyvenimas tuo ir nuostabus, kad jame gali daryti tai, kas kitiems atrodo beprasmybė, o tau – visai įprasta...

Neturėjau batų,
todėl labai liūdėjau.
Kol sutikau žmogų be kojų...

Štai toji diena. Jos taip laukiau. Laikrodis išmušė penktą valandą vakaro. Einu ir krentu. Keliuosi ir vėl šliaužiu. Rankomis kabinuosi į kruvinas grindis. Jos šaltos. Prišliaužiu prie šventosios Marijos paveikslo ir meldžiuosi jai. Meldžiuosi nebe sau. Tamsoje regiu jos veidą, akis, lūpas. Tai ne mano akys. Tai ne mano lūpos. Ji mane išgirdo – aš tikiu! Prieš akis prabėga visas mano gyvenimas. Pernelyg banalu. Matau ją! Ji ateina, pagaliau ji ateina pas mane. Ji šaukia mano vardą, kviečia. Nieko nelaukdama dedu kruvinas, žaizdų nusėtas kojas ant grindų.
Akys žvelgia į šviesą. Bet tai ne šviesa. Tai baltas ilgas kelias, kuriuo aš einu girdėdama savo vardą. Šis kelias kupinas akmenų ir stiklų...

Mirtis reikalinga tam,
kad gimtų nauja gyvybė,
nes vieno gyvenimas pereina į kito,
o pats žmogus –
atskiras pasaulis.