Idilė?

Tą vakarą, pabarstytą cinamonu,
Laidojau stiklainį savo ašarų.
O žemė, tiek daug jau mačiusi,
Nuolankiai priėmė: „Eik su Dievu“.

Ši žemė, nušlakstyta prakaitu,
Godžiai gėrė išverktą vandenį.
O liepos, šimtmečius gyvenančios,
Praošdamos sutiko - per sūru.

Tos liepos, tyliai žiedus kraudamos,
Šaknim ragavo ištirpusį skausmą.
O bitės, rinkdamos gelsvas dulkes,
Dūzgė, vasaros vidurį skelbdamos.

Čia bitės, apsuptos savo vaikų,
Suka ratus prieš skrendant į avilį.
O aš, purpuru degantį vakarą,
Geriu liepžiedžių arbatą su medum.

Karčiai ramu.