Neverti

Mano siela-
Rytmečio paukštis,
Jis čiulbės tiktai tau,
Dėl tavęs,
Mano lūpos-
Svaiginantis aukštis
Ir tiek daug jose
nuogo rudens.
Ir aš ne pažadais,
Ne tavimi tikiu,
Ne žodžiais pramanytais,
Paliegus naują dieną sutinku,
Nes tavo rudenio
nespėju vytis.
Manęs neliesk dar,
Dar palauk,
Tiek daug svajonių dar neišsakytų.
Kam sugadinti viską,
Juk dabar
Mes būsim viena
Iki kito ryto.
Ne, mano žodžiai neverti,
Tų vakarų, kavos iš ryto,
Nes neverti jie ir eilių
Nuoširdžiai tavo man rašytų.
Ir laiko man nepalieki
Kaip vakarai, nespėję lyti...
Pražilę žodžiai neverti,
Kad prisimintum juos
Nustojus lyti...
Ir mano dienos ne laiku
Netyčiomis tave užklupę
Nevertos buvo pažadų
Užtvindyti laukimo upę.
Gal buvom neverti abu
Ir tik lietus vogčia užklydęs
Tikėjo laiko naivumu
Kaip netikėjo juo dar rytas.
Ir laikas tik paukščiu išskridęs
Čiulbės tik tau, dėl tavęs,
Tavo lūpos – svaiginantis aukštis
Ir tiek daug jose nuodo –
Manęs...