Man nereikia daug

Neliko tavo delnuose švelnumo.
Nepamenu, kaip rišom laumės siūlus,
Nepamenu, kada juose
Laikei aušros tik gimstančios vaiskumą
Ir ryto mirštančio, neva,
dar baugščiai virpantį naivumą...
Kur dingo jis?
Kaip lapai pūva?
Neliko jau juose tyrumo.
Tik melą pažinau ir sopulį,
Pripildei jo kaip vakaras
Užtraukia skraistėmis mėnulį.
Neliko vietos man juose,
Nes ten sutilpo vakaro baikštumas
Kaip telpa medžiuos plikuose
Jau blėsti baigiantis gyvumas.
Ir žaluma.
Tuštybė...
Kiek joje įdėjai turinio pilnumo?..
Kaip gaila, vietos man nėra,
Nors aš sutikčiau būt tik kūnu...