Bla bla bla ...

antram aukšte koridoriaus gale,
kažkur tarp šio ir kairiojo pasaulio,
gyveno jaunuolis keistas,
kuris mokėjo gaminti labai skanius spagečius.

svečiai,
dažnai pas jį ateidavo,
buteliais nešini,
bandydavo įlyst į širdį,
spagečių laukdami...

kai lėkštės būdavo jau pilnos,
ir dar tušti skrandžiai,
užgrodavo magelis garsiai,
skambėjo išdidžiai.

ir vėjas nešantis pro langą,
garsus iš gatvės,
bet ne iš vidaus į lauką,
iškart sukilo pastebėjęs,
kad makaronai,
aušta...

drasiausias iš visų besotis,
negailintis nei skrandžio,
nei sielos,
sukimšo spagečius nekramtydamas.

lėtai į burną slenka ilgas makaronas,
ir veliasi kaip žarna tarp dantų,
nuslysdamas per gerklę,
į skrandį,
sustingsta,
vėjo klauso.

o tas pakėlęs toną,
garsiai ūžią,
atnešdamas kvapus iš lauko,
bet ne iš vidaus...

akimirka,
ir makaronas kaip gyvatė,
lėtai į kraujagysle įsirango,
išstumia kraują.

ir taip vienas po kito,
lėkštėj nieko nebeliko,
pro odos poras liejasi kraujas,
ir nuteka,
žemyn...
žemyn...
i pomidorų padažo indelį...

jaunuolis juo aplieja spagečius,
ir vaišina nepakviestus svečius...

langas užsidaro ir vėjas nurimsta
prispaustas kažkur tarp vyrių
jis ilsisi...