apie jį, ir jo ūsus

šeštojo dešimtmečio devintaisiais metais
ūsų vyrai jau nebesigarbiniuodavo
tik kartais
o vienas, truputį ūsuotos - Opetijus Bel Da Rose` buvo gražus
ir negarbiniuotais ūsais.
su keturiolika akių, iš kurių turėjo tik dvi
-žalią ir mėlyną
ir `kawa banga` banguotom lūpom, prismaigstytom
gyvenimo opų, bučinių ir herpių.
auu, žavutis buvo visvien
turėjo gražų
siuvinėtą rombais, tamsiai mėlyną šlipsą,
perpardovanotą propropropro<.. >seniaalių,
kurio nenešiojo
ir XXL dydžio marškinius, kuriuos be galo mėgo,
tik kad nesilygindavo jų Opetijus.
o nebuvo apvalus, raumenimis gąsdindavo graikų dievus,
liūtaširdžius meiliakus, ir etc. šiaip priešus.
nemėgo šunų, bet mėgo pavasrį ir mylėjo moteris,
vakarais gerdavo karštą vyną,
vyniodamas aplink pirštą rožę
ir spėliodavo kuri žvaigždė nukris
kuri lolita ryt pasipirš,
dar klausėsi visokių frydrichų ir betovenų,
bobučių pletkų
ir savaitės žinių.
kolekcionavo sagas, išplyšusias iš paltų,
tramvajų talonėlius, iš skirtingų miestų ir
arbatžoles.

taigi užsivilko kurią tai dieną suglamžytus marškinius,
apsipainiojo aplink kaklą languotą
(ne su rombeliais, jo gi nenešiojo)
šlipsą
prieš tai išgėręs kanapių, maršalo van betoveno recepto
arbatos su melisa,
neišsišukavo mažyčių ūsų,
ir išėjo laimės
ieškot į pavasarį.

garbingi tetulės ir dėdės stebeilijo jį, o po akupunktūros pratimų
pasigriebęs statmeną lolitą išbučiuodavo jai kaklą
bet
Bel Da Rosa buvo aiškiai nepilnavertiškumo kompleksą
turintis vyriškis, kad jau vos pradėjus temt
bėgdavo namo, grožio miegui.

o jo sekanti diena prasidėdavo negarbiniuojant ūsų..