Rašyk
Eilės (78002)
Fantastika (2303)
Esė (1548)
Proza (10901)
Vaikams (2706)
Slam (72)
English (1198)
Po polsku (367)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







4.
- Vis dėlto, jei tik leisite, aš pirmiausia norėčiau pailsėti... – sumurmėjo Li Šengas. Skausmas pasitraukė, užleisdamas vietą nuovargiui. Nesinorėjo klausytis kalbų, panašių į maniako kliedesius, gaivinti tariamai prarastą atmintį, galvoti apie šiandieną, vieną šlykštesnių dienų Li Šengo gyvenime.
- Ach, kaip galėjau pamiršti. Žemiškasis pavidalas... Toks nepatvarus. Taip, be abejonės. Nors laikas nelaukia, šiandien jūs privalote išsimiegoti. Beje, ar išalkote?
Li Šengas papurtė galvą.
- Gerai, eime.
Jie keliavo ilgais tuščiais bunkerio koridoriais – kur ne kur palubėje švytėjo šaltos šviesos lazdelės, o nedažyto betono sienos, apaugusios pelėsiais, blizgėjo nuo drėgmės. Metalinės durys nemaloniai priminė kalėjimą.
- Nelabai jauku čia pas jus. – sumurmėjo Li Šengas.
- Teisybė, neinvestavau į tvirtovės estetinį apipavidalinimą. Mano tikslai kiti.
- Nepaliaujate galvoti apie kerštą?
- Jūsų suradimas ir tiesos grąžinimo viltis teikia prasmę manajai gana skausmingai egzistencijai.
- Deja, savojoje jokios prasmės negaliu įžvelgti. Noriu tik miegoti ir niekada neatsibusti. Suprantate, šlykštu, kai už tavo kvailumą nubaudžiami aplinkiniai, o tu pats net negali padvėsti. Ne, visuomet už mane sprendžia kiti. Vos pamėginu maištauti, sulaukiu bausmės. Gerai, pasiduodu. Galite toliau tampyti mano virveles. Ir išvis, būkite jūs visi prakeikti, bepročiai. Manote, esate tasai, kuris Išgelbėtojui nurodys kelią, atvers akis? Jei taip, ieškokite Išgelbėtojo toliau.
- Jums reikia pailsėti.
- O, taip, žinoma. Dar toli iki lovos?
- Mes jau atėjome. Čia jūsų apartamentai. Jei ko prireiks, praneškite.
- Jau prireikė. Tegul atneša ko nors, kad galėčiau negalvoti.
- Jeigu pageidausite. Dabar jus palieku, ilsėkitės.
Apartamentais vadinosi didokas blausiai (visa laimė, malonia oranžine šviesa) apšviestas kambarys, kuriame stovėjo plati tvarkingai paklota lova, masažinė kėdė ir multifunkcinis stalas. Atskiroje patalpoje buvo tualetas ir dušas. Li Šengą labiausia domino būtent pastarasis. Jis nusimetė rūbus ir įjungė vidutinio šiltumo vandenį. Viskas atrodo taip tikra, galvojo jis, čiurkšlėms masažuojant odą. Vanduo, šviesa, dušo kabinos stiklas, vandens skonis, mano paties kūnas, kuris pagal visus biologijos dėsnius turbūt jau ima pūti. Vienintelis tikras dalykas egzistencijoje yra kančia. Kuo labiau nuo jos bėgi, tuo aršiau ji vejasi, kai ją pamiršti, ji smogia, tačiau taip, kad neprarastum suvokimo ir galėtum ją pajusti visą.
- Tačiau tu nori viską pamiršti ir plaukti pasroviui, nes malonumas yra gyvenimo prasmė. - žodžiai nuskambėjo taip garsiai, tarsi kas būtų juos išrėkęs tiesiai į ausį. Li Šengas krūptelėjo ir išjungė vandenį. Vonioje, be jo paties, daugiau nieko nebuvo.
- Nebijok, manęs čia nėra. Aš netgi negaliu tavęs matyti. Tiesiog girdžiu tavo mintis ir siunčiu tau savąsias, šitaip galime bendrauti.
- Dar vienas kliedesys. Palikite mane ramybėj.
- Aš ne kliedesys, esu taip pat čia įkalinta, turiu žmogiškąjį pavidalą, kuris norėtų ištrūkti iš kalėjimo ir gyventi patirdamas malonumą. Vadinasi, mes turime bendrą tikslą. Reikia pašalinti beprotį, kuris save vadina Ijo. Beje, ar žinojai, kad visus vardus jis skolinasi iš seniai pamirštų literatūros kūrinių?
- Gal gali ateiti čia, tuomet mes normaliai pasikalbėtume. Žinoma, šiuo metu nesu nusiteikęs kalboms, bet jos visvien malonesnės nei balsas galvoje, primenantis puikiai žinomą ligą.
- Na, jei tau taip labiau patinka, galiu ateiti. Šiame sektoriuje, izoliuotame nuo išorinio pasaulio, man leidžiama judėti ten, kur noriu. Be to, aš klaikiai nuobodžiauju.
- Tik nesupyk, jei aš užmigsiu.
- Neužmigsi. Tokie išperos, kaip mes, be galo ištvermingi.

Li Šengas nusišluostė, dėl visa ko užsitempė kelnes ir griuvo į lovą. Galbūt pabudus viskas atrodys truputį geriau ir normaliau, nei dabar. Jis įsikniaubė į minkštą pagalvę ir užsimerkė. Miegas turėjo ateiti akimirksniu, bet didžiam Li Šengo nusivylimui, to neatsitiko. Ir kuo labiau jis stengėsi užmigti, tuo žvalesnis jautėsi. Velniai griebtų, ta šmėkla teisi, sušnypštė Li Šengas.
- O kaip tu manei. – vėl pašaipiai nuskambėjo balsas, bet atsimerkęs Li Šengas išvydo ir pavidalą. Kadangi balsas buvo kimus ir žemas, jis būtų tikęs apkūnokai pagyvenusiai moteriškei, tačiau tik ne trapiai jaunai merginai, kuri stovėjo prie lovos. Li Šengas dar nebuvo matęs albinosės, todėl rausvo atspalvio merginos akių rainelė jį gąsdino. Tačiau tai buvo vienintelis jos išvaizdos trūkumas. Li Šengas nebuvo matęs ne tik albinosės, bet ir tokio dailaus padaro.
- Nesijaudink, ir nepamatytum. Aš ne atsitiktinės genų kombinacijos, bet tikslingo jų derinimo rezultatas. Visi tokie individai jūsų valstybėj buvo išnaikinti bene prieš šimtą metų kaip keliantys grėsmę natūralams. Ir gerai, nes natūralai daug įdomesni. Net jei jie kvaišteli, kaip tas, kuris mus čia laiko užrakinęs. Atleisk, tačiau pirminis mano tikslas ne kalbos. Gerai, kad nereikia klausti, ar tau patinku. Gerai, kad tu man irgi patinki. Kokybiškas baltosios ir geltonosios rasės subproduktas. Tiesa, tu nė velnio nesupranti, ką aš čia vapu, nes tave mokė ne prisiminti istoriją, o ją pamiršti. Iš kur šitas randas? – ji perdraukė randą, kertantį kairįjį Li Šengo skruostą.
- Kariavau.
- Na gerai, tai papasakosi vėliau. Norėsiu išgirsti tavąją istoriją, tik išsiverk tuos kvailus auskarus. Jūsų estetiniai standartai idiotiški.
Li Šengas gūžtelėjo pečiais ir išsivėrė auskarus. Gal nebloga mintis, reikia atsikratyti visko, kas susiję su praeitimi. Mergina šyptelėjo, atsisėdo ant lovos, pasilenkė ir jį pabučiavo.
- Atsipalaiduok. Aš ir taip jau kalbu garsiai, kad negąsdintų telepatinis bendravimas. O gero sekso mes abu nusipelnėm. Ir nevaidink, kad tau gaila tavo sesers – meilužės. Kai kurių emocijų mes abu negalim pajusti. Paskui paaiškinsiu, kodėl. Tšš, atsipalaiduok. Ar norėtum brutaliai? Norėtum išlieti neigiamas emocijas? Tam aš ir esu. Juk nori manęs. Tačiau negausi.
- Tikrai? Kai sėdi ant mano lovos? Juk to ir atėjai. – šyptelėjo Li Šengas. Jis iš tiesų jos norėjo, ir noras stiprėjo, kai jinai neleido jos prisitraukti, bučiuoti, glostyti. Mergina buvo ir stipri ir vikri, jai puikiai sekėsi išvengti Li Šengo gniaužtų. Iš pradžių jie galynėjosi lovoje, paskui nuvirto ant grindų, tačiau galiausiai ji ištrūko ir išbėgo iš kambario. Li Šengas pasileido vytis ir pagavo ją bjauriajame koridoriuje. Abu gaudė orą, tačiau Li Šengas negaišo ir nuplėšė visus jos rūbus: švarką, suknelę, apatinius. Ji nebesipriešino, priešingai, padėjo jam išsivaduoti iš kelnių. Jis ją atgręžė veidu į sieną, suėmė už krūtų ir suvaitojo iš malonumo, kai penis įslydo į  šiltą švelnią jam skirtą ertmę. Pirmąsyk jie dulkinosi karštligiškai, kandžiojo ir draskė vienas kitą iki kraujo. Baigę susmuko ant šaltų gličių grindų, šlapi nuo prakaito.
- Gal vis dėlto grįžtam į tą kambarį, nes ten šilčiau, švariau ir patogiau. – pasiūlė Li Šengas, jo partnerė tik linktelėjo. Jis pakėlė ją ir nunešė į lovą, stebėdamasis, iš kur atsirado tiek jėgų ir noro. Apskritai Li Šengas labiau mėgo medžioti moteris, nei būti jų medžiojamas, o šita modifikuota mergaičiukė vistiek suteikė pasakišką malonumą, privertusį primiršti visus šlykščius įvykius..

Mergina laiką jautė geriau nei Li Šengas, nes jiems ilsintis po nebežinia kelinto pasimylėjimo, ji pareiškė, kad seniai rytas (žinoma, „rytas“ Dugne itin sąlyginis terminas), todėl ji norėtų šiek tiek pasikalbėti, kol neatėjo Ijo.
- Beje, mano vardas Sofija. Pati susigalvojau. Tai labai senas vardas.
- Tongas Li Šengas. Tiesa, vadinamasis Ijo mane vadina kitaip...
- Taip, Galahadu. Buvo toks seniai išnykusios tautos mito veikėjas. Nieko neturintis bendra su vadinamojo Ijo svaičiojimais.
- Papasakok man, kodėl jam reikalingi mes? Kas, tavo manymu, mūsų laukia? Kodėl aš nenumiriau? Kodėl mes galime bendrauti mintimis? Užteks tik tiek klausimų, kadangi nuovargis mane visgi pribaigs.
- Na, į pirmąjį klausimą atsakyti galiu trumpai. Tave Ijo laiko pasaulio išgelbėtoju, mane – kuo tiksliai, nežinau, bet turiu kažkokią rolę pasaulio gelbėjimo scenarijuje. Todėl jis mūsų nieku gyvu nepaleis, visgi elgdamasis pagarbiai, nes, jo požiūriu, esam dieviškos būtybės, įsikūnijusios apgailėtinuose kūnuose. Čia jis taip mano, o mane, priešingai, labiau domina tavo kūnas, ne mistiškas astralinis pavidalas. – nusijuokė Sofija ir tęsė: - Vadinasi, mūsų laukia ilgas vargas, stengiantis bent iš dalies pateisinti jo viltis, kartu ieškant progos išsilaisvinti. Pasaulio išgelbėtojų Ijo buvo radęs nemažai, deja, tie vargšai jam neįtiko ir jis juos sunaikino. Kodėl tu nenumirei, neturiu supratimo. Manau, visi mirsim, taip buvo ir bus visada.
- Tačiau aš kritau iš Viršutinio miesto. Mano kūnas turėjo visiškai deformuotis. Dabar ant jo matyti tik tie įkandimai bei kraujosruvos, kurias palikai tu.
- Tuomet galbūt esi Tikrasis Pasaulio Išgelbėtojas. – prunkštelėjo Sofija.
- Atleisk, man nejuokinga. Kažkokia nesąmonė. Tiek to, atsakyk bent į likusį klausimą.
- Apie mintis? Man irgi keista. Iki šiol nebuvau sutikusi nė vieno, su kuriuo galėčiau kalbėtis telepatiškai, o ne tik skaityti, ką jis galvoja. Tu esi tikras, kad gimei natūralu?
- Na, gimimo aš, deja, nepamenu, tačiau lyg ir turėjau motiną bei tėvą. Nors... Ką gali žinoti, gal eksperimentai su būsimojo vaiko genų programavimu tęsiami.
- Tu stipresnis bei vikresnis, nei turėtų būti paprastas žmogus.
- Mano raumenys ir refleksai buvo tobulinti, bet ne tėvų, o mano paties pageidavimu. Čia nereikia kišimosi į genus. Visi kariai patiria tokias operacijas.
- Na gerai. Tačiau kaip paaiškinsi tai, kad nesugebi mylėti? Stengiesi save apgauti, kad tave kankina sesers mirties faktas, o iš tiesų – nė velnio. Nemylėjai nei jos, nei savo būsimo vaiko. Nemylėjai nei tėvo, nei motinos, už kuriuos neva keršijai. Nemylėjai jokios moters, nė vieno bendražygio. Tik vaidinai sau tragikomedijas. Tave domino vienintelis dalykas – valdžia. Deja, tavo godumas ir nekantrumas neleido jos pasiekti. Pernelyg skubi. Esi grubus ir impulsyvus, tačiau aš išmokysiu tave kantrybės ir švelnumo. Noriu, kad būtum mano tobulas meilužis. Noriu būti tobula meilužė tau.
- O kaip tu atsiradai Ijo bunkeryje?
- Aš čia gimiau. Jis mane sukūrė pagal savo skonį. Nemačiau jokio kito pasaulio. Žinau, kad jis yra, noriu jį pamatyti. Kad ir koks šlykštus būtų.
- Pažadu, pamatysi. Ką nors sugalvosime... – Li Šengas pabučiavo Sofiją ir staiga užmigo, padėjęs galvą jai ant krūtinės. Ji glostė jo ilgus susivėlusius plaukus, kol nuovargis įveikė ir ją.

5.
Kameroje tvyrojo šleikštus pūvančios mėsos tvaikas, dusino įkaitusi drėgmė. Deguonį į plaučius vamzdeliais per prievartą pumpavo aparatas. Pasmerktojo sąmonę nuolat gaivino vaistų injekcijomis, kad jisai neapalptų ir neišvengtų kankinimosi.
Jam buvo palikta viena akis, kuria stebėjo aplinkui vaikštinėjančius žmones baltais chalatais. Dvi moteris ir vyrą. Viena moteris - jauna putli brunetė, visada kruopščiai pasidažiusi, gana daili. Kiekvieną kartą, sukeldama jam skausmą, ji patirdavo nemenką seksualinį susijaudinimą, kurį stengdavosi nuslėpti nuo kolegų. Tačiau jis savo vienintele akimi sekė kiekvieną jos šnervių krustelėjimą, lūpų įtempimą. Toji mergužėlė buvo jo paties, žinoma, ankstesniojo, atspindys. Ją kiti vadino Maja.
Antrosios moters, gerokai vyresnės, tikrąjį amžių maskavo plastinės operacijos. Tai, kad po skaisčiu lygiu veideliu, lieknu treniruotu kūnu slepiasi senė, buvo matyti iš jos judesių – lėtų, bailokų, ir nusilpusios reakcijos. Neatrodė, kad ją bent kiek domintų jos darbas. Galimas daiktas, jinai įnikusi į narkotikus, kadangi josios akys visuomet negyvos, tarsi aptrauktos matine plėvele. Senė suteikdavo jam mažiausiai skausmo. Šią moterį vadino Kali.
Vyras pasižymėjo mongoloidiškais bruožais ir pedantiškumu. Savo instrumentus preciziškai išrikiuodavo pagal dydį, formą, paskirtį. Vis burbėdavo, kad kolegės nevalos bei atgrubnagės, jokio darbo nemokančios atlikti pagal visas instrukcijas. Grasindavo, kad pasiskųs vyresnybei ir moterys pačios atsidurs kankinimo kamerose. Verkšlendavo dėl vyresnybės abejingumo jam, tokiam puikiam ir atsidavusiam specialistui. Nuolat šniurkščiojo nosimi ir braškino sąnarius. Jį vadino Hasanu.
Šiandien (o gal – šiąnakt?) viskas buvo kaip visada, ir pasmerktasis nebetikėjo, kad kadaise gyveno visai kitaip, nekamuojamas fizinės kančios ir bejėgiškumo. Taip, kaip yra šiandien, bus ir rytoj. Galbūt blogiau. Kol kas skausmo jis beveik nejautė, ir tai jį stebino bei gąsdino. Smarvė tvyrojo tokio paties stiprumo, kaip visada, ir jis pagalvojo, kiek jo mėsa turės pūti, kol jisai nusibaigs. Deja, gangrena buvo atidžiai kontroliuojama. Jis nebeturėjo ausų, tačiau galėjo girdėti erzinančius garsus, neturėjo nei dantų, nei lūpų, nei liežuvio, nei balso stygų, tačiau pajėgė švokšti iš skausmo, jam nebeliko nosies, tačiau užuodė tą klaikų dvoką (šis minimaliai kisdavo, kad nepriprastų receptoriai). Vienintele akimi jis puikiai matė save ekrane – padarą be odos, gabalais karančius raumenis, po kuriuos šliaužiojo Hasano atidžiai kultivuojamos kirmėlės, kaulų nuoplaišas (kaulų sutrupinimas buvo vienas pirmųjų potyrių šioje įstaigoje), tai, kas liko iš galvos ir veido: pūvanti košė. Akis neturėjo vokų, todėl Maja į ją nuolatos lašino tirpalą. Kankinamasis privalėjo matyti viską, kas su juo daroma.
- Matuoju jautrumo lygį. Šūdas, nepasant visko, mažėja. – raportavo Maja. Šiandien ji atrodė neišsimiegojusi. Plaukus prilaikė vaikiškas ryškiaspalvis segtukas. Galbūt ji turi vaikų. Galbūt nori atrodyti jauna ir gaivi. Šitoje pašvinkusioje įstaigoje dirbdamas, karjeros nepadarysi. Belieka medžioti vyrus su padėtimi. Seni vyrai mėgsta jaunas mergaites. Deja, Maja nė iš tolo neprimena nepilnametės. Jos užpakalis apvalus ir platus, o krūtys didžiulės. Jei norėtų, galėtų pasidaryti operacijų, tačiau šiais laikais natūralumas vertinamas labiausiai. Ant kiekvieno kampo pilna tobulų nanochirurgų sukurtų kekšių.
- Nu tegul jie eina ir užsipisa su savo planavimais, pasodintų juos čia, su tais lavonais. – sušnypštė Hasanas.
- Kiek Si-rūgšties suleisti? – Kali niekuomet nieko nekomentuodavo. Kiek pasmerktasis ją girdėjo kalbant, ji visuomet tik užduodavo klausimus.
- Dvigubai, idiote. Vakar pamažinai dozę. Suprantama, aš viską raportavau. Nebegaliu pakęsti tokio aplaidumo. – Hasanas šiandien buvo prastai nusiteikęs, kalbėdamas taškėsi seilėmis. Kadangi kankinamojo jautrumą kvapams dirbtinai didino, jis puikiai užuodė, kad iš Hasano nasrų tvoskia vėmalais ir pagiriom.
Kali abejingai pakluso. Artėjo šlykščiausias dienos momentas: rytinio skausmo dozė, pati stipriausioji. Jis, žinoma, negalėjo pajudėti, todėl tik švokštė.

Li Šengas staiga pabudo. Jį purtė drebulys. Sofija pabudo tuo pačiu metu ir jie įsikibo vienas į kitą kaip išsigandę vaikai:
- Mes sapnavom tokį patį sapną, ar ne?
- Iš esmės tai ne sapnas. – niūriai atsakė Li Šengas.
- Tik nesakyk, kad...
- Iš esmės dabar save galėčiau vadinti beveik kiborgu. Mano pavidalas, mano ankstesnysis ego sunaikinti vietoje, kuri vadinama Han. Suprantama, šios trys raidės tau nieko nesako, ir visa laimė. Dabar nebeturiu nei vaistų, nei terapeutų, kurie padėtų man tai primiršti. Mane paleido, tačiau pats grįžtu atgal.
- Už ką tu ten pakliuvai?
- Už kvailumą. Ilga istorija... Nenoriu kelti tau nuobodulio. Verčiau miegok, o aš šiaip pagulėsiu. Dabar jau tikrai nebenoriu užmigti.
- Papasakok. Nebent tai grąžins dar daugiau bjaurių prisiminimų.
- Galiu. Tik nežinau, nuo ko pradėti.
- Gali nuo pat pradžių. Kur gimei, kaip užaugai, ir taip toliau. Man patinka klausytis istorijų.
- Manau, tau įkyrės.
- Tik pasakok.
2008-09-15 21:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-23 21:59
Nuar
Labiau aprašinėjimas nei jaudulio skaitytojui kūrimas. Toks bejausmis, be asmeninių herojų savybių sudėliotas kūrinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-09 14:35
ANĖ BRYDĖ
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-25 21:12
Up ir down
2.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-25 21:10
Up ir down
popsas,

atleisk, bet tai neskoningas popsas,
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-25 21:10
Up ir down
popsas,

atleisk, bet tai neskoningas popsas,
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-17 16:40
zirzule
Nu, labai fain. Kibiai ir sklandžiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-17 14:45
Valkas
Na tikrai, baisiai primena tipinį nevaikiško anime pavyzdį. Bet tai įtakos nedaro, nes parašyta išskirtinai gerai - visai ne rašykiškas lygis. Tarpais pritrūksta detalumo (išskyrus paskutinį skyrių) bei įsigilinimo į kai kuriuos elementus. Nedvejodamas parašyčiau penkis, jei būtų galima.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-16 19:20
Fantomas Nemiga
drąsos tekste yra. skaityti tikrai galima jį. ir idėja gal nėra jau tokia neoriginali. tiesa, ankstesnių dalių neskaičiau.

kas kliūna - tai stilius. jis kažkoks siaubingai prastas. šokčiojantis siužetas. kapoti sakiniai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą