Susuktas pasaulis (1)

Prie stalo susėdome vos tik saulei pakilus. Salvija mums paruošė kepsnio su bulvėmis, o pati graužė kažkokią daržovę. Nesusilaikiau ir paklausiau ką ji ten taip gardžiai čiaumoja, kad net seilės ritasi per žandus:

- Tai kokį kalafijorą čia kremti?
- Čia ne kalafijoras, o agurotis, - atrėžė ta. Matai, ne iš kelmo spirta merga buvo. Ką jau ką, bet atsikirsti tai mokėjo. Aš tik išbalau ir susigūžiau giliai savo tarpupetėjė.

Taigi valgėmė kas kaip. Nepaisant to, kad Salvija buvo vegetarė, bet mėsą ruošti tikrai mokėjo. Kokių tik skonių ir prieskonių neprisiragaudavom ragaudami jos gamintus žlėgtainius ar kepsnelius. O jau kotletai! Net liežuvį galima praryti. Taip vieną kartą mano draugas ir padarė. Aloyzas jo vardas. Gardžiavosi neįtikėtinais patiekalais kai netikėtai, makt, ir nuskandino liežuvį kažkur gerklėjė. Kiek raudos ir skausmo teko jam apturėti. Ligoninėj visą savaitę prasiridinėjo. Bet kaip pats pasakojo nebuvo ten taip blogai. Maitino skaniai, o ir mes kartais atnešdavom kokių rinktinių gardumynų iš slaptos mūsų kolekcijos. Taip diena po dienos besivoliodamas lovoje jis pasveiko nuo patirto šoko ir dar liežuvį atsiaugino. Čepsėjo visą dieną neatsidžiaugdamas savo sugrįžusiu skoninimosi įrankiu. O dabar jau sėdėjo sveikut sveikutėlis ir čiaumojo mėsos gabalėlį voliodamas jį tarp dantų kaip kokia pelytė bandydama patalpinti sūrio kasnelį sau žabtuose. Tas vaizdas mane šiek tiek hipnotizavo.

- Kaip laikaisi, Pilypuk? – netikėtai paklausė manęs Aloyzas ir nurijo kasnį.
- Pukiai, Aloyzai, puikiai.
- Gal neplanuoji valgyti savo deserto?
- Planuoju.
- Nevalgyti?

O tas suktas bičiukas, ne ką prastesnis už Salviją atsirėžimų ir suktybių atžvilgiu. Man neliko ką daryti tik atiduoti desertą jam ir stengtis pasitenkinti karštu patiekalu, kuris dailiai susiraitęs mano lėkštėje ne tik džiugino akį, bet ir nosiai neleido pailsti skleisdamas labai gardų aromatą.

-

Nors ir valgis buvo tikrai skanus ir neįtikėtinai sotus, tačiau mano saldumyniški poreikiai liko nepatenkinti. Todėl išsiruošiau į gardumynų krautuvėlę, kokio saldėsio nusipirkti. Lauke buvo žvarboka, taigi įsivyniojau į šiltą megztuką ir apsiaviau žieminiais batais. Jau išėjęs pro duris prisiminiau, kad Salvija prašė nupirkti produktų šiandienos pietums. Apsigrežiau atgal. Susidūriau su ja tarpduryje, laikančia lapelį rankoje.

- Ak, tu, užmaršuoli. Jau galvojau be pietų teks jus palikti.
- Oi ne ne ne... Aš tik buvau lauko tualete ir ruošiausi mikliai čia sugrįžti pasiimti šio... sąrašo.
- Puiku. Nepamiršk nieko. – parodė pirštu į užrašą „Kvarabos“. - Šitų tris paimk.
- Kas čia?
- Ai, paprasti prieskoniai. Nieko ypatingo, bet be jų išsiversti negaliu.

Aš linktelėjau ir patraukiau snieguotu keliuku aukštyn link krautuvėlės. Pirštinėtoje rankoje spaudžiau lapelį ir bandžiau įskaityti kas ten parašyta.

„Kvarabos“, Saldainiai „Smiertis“, Sausainukai „Poizon“

Keista, šįkart saraše nebuvo mūsų taip mėgstamų saldžiųjų lazdelių „Dajufakinbastardsjutukalmylaif“. Skonis buvo toks pats neįtikėtinas kaip ir pavadinimas. Bene skaniausias gardėsis, kokį man kada nors teko ragauti. Iš pradžių lėtai tirpsta burnoje skleisdamas švelnų juodojo šokolado skonį, paskui palengva nutirpus viršūnėlei virsta į neįtikėtinus pojūčius kuriantį, žodžiais neapsakomą ... NIEKĄ. Taigi, burnoje nebelieka nieko, nebejauti skonio. Vietoj jo visą tavo kūną užpildo neaprėpiama palaima. Prieš akis ima skraidyti įvairiausi vaizdiniai, smegenys atsipalaiduoja, smingi į stebuklingą pasaulį be taisyklių, minčių, priešų. Viena taika ir laimė. Absoliuti euforija. Toks buvo tas puikusis dajufakinbastardsjutukalmylaif'as. Tiesiog sunkiai apibūdinamas žodžiais...

-

Buvau jau netoli savo tikslo kai išvydau tolumoje kylančius dūmus. Persigandau. Kelias sekundes negalėjau patikėti tuo kas vyksta. Sprendžiant iš dūmų spalvos ir kvapo degė ne kas kitas kaip geriausioji saldumynų krautuvėlė mieste. Ta parduotuvytė tikrai nenusipelnė tokio likimo. Ji buvo per daug gera, kad šitaip nusibaigtų. Aš tai žinojau, todėl nieko nelaukdamas pašokau neįtikėtiną šuolį nuo žemės ir ėmiau lėkti link gaisro vietos kiek įkabindamas tikėdamasis, kad dar pavyks ką nors išgelbėti. Jei ne pardavėją, tai bent pyrago gabalėlį. Jei ne pyragėlį, tai bent mažytį saldainiuką. Nežinojau kas manęs laukia, tačiau tai nesumažino mano pasiryžimo. Visgi ne kasdien tokio lygio prekimvietės įsikuria miesteliuose kaip šis, kuriame aš gyvenu. Mažytis, atokus, gal netgi jaukus, tačiau tuo pačiu ir nė velnio nepopuliarus...