Vienui viena

Reikia pripažinti, jog technologijos keičia ne tik mūsų įpročius, bet ir pasaulėjautą bei savivoką.

Kiekvienąkart, kai užveriu virtualybės duris, pasaulis ir vėl pradeda plūsti į mane. Kiekvienąkart, kai užveriu virtualybės duris, aš patiriu pasaulį, tokį, koks jis buvo anksčiau, koks jis buvo visada. Išgirstu čiulbančius paukščius, žiūriu į žmonių veidus ir, atrodo, matau juos pirmą kartą, žvalgausi po apleistą parką ir pastebiu, koks jis nuostabus. Žinoma, ir vėl esi vienui vienas, be jokio užnugario, jokio paralelinio gyvenimo, jokios priebėgos – juk nuo gyvenimo visada galėjai pabėgti į virtualybę. Ten susiradai draugų. Sukūrei santykius. Ir štai – uždarei duris, ir štai – likai vienui vienas. Ak, kaip gera su visais ginčytis, ginti nuomonę, ir jaustis – vienui vienam. Jau čia, realybėje. Žinodamas, jog nepaspausi mygtuko ir nepatikus nepadarysi stebuklingojo „exit“. Žinodamas, jog čia ištarti žodžiai išties gali kažką sugriauti arba sukurti. Ak, šita vienatvės saldybė išties pražūtinga. Kad likai vienui vienas – tu ir pasaulis.

Tik aš vis galvoju, kodėl mums ima atrodyti, jog, jei neapsigyvename virtualybėje, negyvename apskritai; jei nesukuriame ten savo namų, profilių, nerašome dienoraščių, nesilankome tam tikrose svetainėse, tai mūsų apskritai nėra. Ką mūsų suvokime pakeitė virtualybė? Galbūt tai amžinasis „online“ pojūtis, pojūtis, kad esi čia ir dabar, esi pasiekiamas ir esi atviras.

Kas iš tikrųjų yra internetas, jei ne globalus tinklas, apjungiantis visą pasaulį, internetas – išties geriausiai globalizaciją atspindintis reiškinys. Interneto pagalba aš galiu pasiekti bet kokį pasaulio kraštą, surasti bet kokią informaciją, neiškeldama kojos iš namų galiu nusipirkti visa, ko man reikia, galiu tvarkyti savo sąskaitas ir t. t., galiu valdyti savo namus iš bet kurios pasaulio vietos (?). Tai jau ne tiek stebina, kiek svaigina. Bet ar aš išties interneto pagalba pasiekiau Bisau Gvinėją? Išties radau informaciją apie budizmą, krikščionybės šventuosius, ar tais žodžiais jau viskas apie juos pasakyta, viskas išsemta ir aš galiu būti ramus? Ar aš išties bendrauju su žmogum, esančiu šimtus kilometrų nuo manęs? Išties rašau jam laišką? Ar tai nėra totali pasaulio simuliacija? Ar aš nesimuliuoju gyvenimo? Kaip aš jau esu klaususi – kas tada yra informacija? Ar ji perduodama štai tokiu skurdžiu būdu. Ar nėra išties taip, jog pačią tikriausią informaciją gali perduoti tik realus kūniškas buvimas, reali patirtis, o ne kažkokie perskaitymai, juo labiau neturint kūniško kontakto kaip yra knygos ir rankų atveju. Knyga ir virš jos palinkęs žmogus yra išties intymu... Klausimai klausimai klausimai...

Per kiek minučių mane pasieks laiškas iš Australijos?  Žinoma, yra čia įvairių faktorių, bet jei viskas gerai – manau – labai greitai? O kiek per dieną tokių greitų laiškų aš gaunu, į kuriuos reikia atsakyti? Su kiek žmonių aš pabendrauju per dieną?  Per kiek laiko skrisdama lėktuvu aš atsiduriu Londone, ar mašina nuvažiuoju iš Plungės ir Rietavą, ir savo mamą galiu aplankyti apie dvidešint kartų per dieną, jei tą parą, sakykim, nemiegosiu? Daug, labai daug kartų. Žmogus priverstas ne tik greitai apdoroti daug informacijos, tai pareikalauja ir daug emocijų.  Kodėl viskas taip greitai, ir kodėl tiek mažai laiko? Elementarus paradoksas – kuo viskas greičiau vyksta, tuo mažiau laiko, nors atrodo turėtų būti priešingai. Štai mašina skalbia už mane, indaplovė plauna už mane, televizorius žiūri už mane, kompiuteris už mane siunčia informaciją, bet ar mes turime daugiau laiko. Ne, laiko, paradoksaliai mažai ir mes nesame labiau pailsėję. Juo labiau, kad mūsų nuotaika labai suprastėjusi dėl virtualybėje beužsibaigiančio romano, nėra ką ir pasakoti, nieko realaus, o štai emocijos tokios pačios kaip ir realybėje. Štai kur turėtų specializuotis netolimois ateities psichologai – tame tarpe tarp žmogaus akių ir ekrano – kiek dramų, kiek nuviltų, kokios galimybės niekuo neįpareigojančiam  žaidimams! Aš jau nekalbu apie tai, jog virtualybė išties atima iš žmogaus realų gyvenimą, kurio paprastai mes taip nekenčiame. Bet nieko nepadarysi – kito kelio kaip imti ir susigyventi su savo nevykusiu  gyvenimu paprasčiausiai nėra.

Ar įmanoma sulėtinti laiką? Galbūt, jei turi pakankamai vaizduotės.

Vakar jau buvo taip gerai, žiūrėjau į saulėlydį ir jaučiausi tokia nepriklausoma, regis, visa savo esybe suvokiau, koks yra prisirišimų blogis, ir še tau. Šiandien tekšt tekšt sulaužiau visus savo principus ir įšokau į šviesos greičiu lekiantį laiko paskutinį vagoną.

Su kuo ir sveikinu, su sulaužytais principais, žinoma.